Jau įrodyta, kad ne visus vyrų apatinių šlapimo takų simptomus sukelia gerybinė prostatos hiperplazija (GPH).

Tik pastaraisiais metais dirgli (hiperaktyvi) šlapimo pūslė (šlapimo pūslės neuromuskulinė disfunkcija) buvo pripažinta kaip galimas nepriklausomas apatinių šlapimo takų simptomų veiksnys vyrams. Nors vyrams dažnai preliminariai nustatoma GPH gali būti teisinga diagnozė, tačiau šlapimo nelaikymo diagnozės tikimybę taip pat reikia įvertinti. Apie tai kalbamės su Lietuvos urologų draugijos pirmininku, Kauno medicinos universiteto Urologijos klinikos doc. Daimantu MILONU.

Ilgą laiką vadovautasi prielaida, kad visi vyrų šlapinimosi sutrikimai daugiausiai susiję su prostatos pokyčiais, todėl dažniausiai simptomams mažinti buvo skiriami prostatą veikiantys medikamentai. Ar šia prielaida suabejota?
Gydymo efektyvumu galima suabejoti tik tada, kai jis neduoda visiškai jokio teigiamo poveikio arba tas poveikis nepakankamas. Tada iškyla klausimas, ar gydome nusiskundimus sukėlusią priežastį. Tai praktinis priėjimas prie paminėtos problemos.

Teoriškai apatinių šlapimo takų simptomai nėra specifiniai vien GPH, kaip, beje, nėra specifiniai vien vyrams. Nuo seno simptomams įvertinti naudojama Tarptautinė prostatos simptomų skalė (TPSS), kurioje greta klausimų, apibrėžiančių obstrukcinį šlapinimosi komponentą, yra ir klausimai, apibūdinantys šlapimo pūslės dirglumą. Taigi dirglios pūslės komponentas kalbant apie GPH egzistavo visą laiką, ir tai nėra nauja teorija. Paprasčiausiai buvo pastebėta, jog, vartojant dirgliai šlapimo pūslei skirtus vaistus kartu su GPH skirtais vaistais, tam tikrais atvejais gaunamas geresnis gydymo rezultatas.

Ar turėtų keistis urologų, pirminės sveikatos priežiūros grandies gydytojų požiūris ir gydymo taktika?
Gydymo taktika nesikeičia – kiekvienai ligai reikalingi skirtingi vaistai. Turėtų keistis požiūris į simptomus sukeliančios priežasties nustatymą. AŠTS nebūtinai turi būti sukelti GPH. Tokiai diferenciacijai padės TPSS įvertinimas, šlapinimosi dienynas, šlapimo srovės kreivės pobūdis. Reikia nepamiršti, jog AŠTS gali sukelti tiek GPH, tiek ir esanti dirgli šlapimo pūslė. Tada efektyviausia gydyti dviejų grupių preparatais – a blokatoriais kartu su antimuskarininiais vaistais.
Jeigu antimuskarininiai vaistai bus skiriami pagal indikacijas, šalutinių poveikių, tokių kaip šlapimo susilaikymas, tikrai pavyks išvengti.

Šeimos gydytojai turi suprasti vis dažniau pasitaikančių vyrų apatinių šlapimo takų simptomų patofiziologiją. Kokia ji?
AŠTS negali būti traktuojamas kaip atskira liga – dažniausiai tai yra GPH progresavimo išraiška. Todėl čia turėtume kalbėti apie GPH patofiziologiją, kuri yra daugialypė ir sudėtinga. Esminis pasikeitimas kalbant apie AŠTS, kurį mes turime suprasti, -AŠTS priežastis gali būti ir kita liga, ne tik GPH. Jeigu apie tai bus pagalvota, tai jau žingsnis šiuolaikinio požiūrio ir efektyvaus gydymo link.

Apatinių šlapimo takų simptomai skirstomi į šlapimo susilaikymo simptomus, simptomus šlapinimosi metu ir simptomus po šlapinimosi (1 lentelė). Matome, kad šlapimo susilaikymo simptomai yra dirginantys, tuo tarpu simptomai šlapinimosi metu parodo obstrukciją.

Kaip specialios įrangos neturintis gydytojas galėtų atskirti simptomus, sukeltus prostatos patologijos, nuo šlapimo pūslės neuromuskulinės disfunkcijos sukeltų simptomų?

Mano galva, yra du esminiai dalykai, kurie puikiai padeda diferencijuoti simptomus – tai TPSS ir šlapinimosi dienynas. TPSS puikiai parodo, kuris simptomų komponentas – obstrukcinis ar iritacinis – yra vyraujantis. Šlapinimosi dienynas puikiai atspindi ūmaus, neatidėliotino šlapinimosi epizodus bei jų stiprumą. Jeigu dar pridėsime simptomų įvertinimą, žinosime, kaip esanti situacija vargina pacientą ir kaip skubiai reikia pradėti gydyti.

Esminiai ir labiausiai informatyvūs tyrimai: TPSS, prostatos tūrio išmatavimas transrektaliniu UG, PSA, šlapimo srovės greičio išmatavimas (labai svarbus pačios šlapinimosi kreivės pobūdis), liekamasis šlapimas bei digitalinis rektalinis tyrimas.