Tėčiui po prostatos vėžio operacijos prasidėjo šlapimo nelaikymas. Papasakojo mama, tėtis visiškai užsidarė, yra piktas, net nenori būti vienoje patalpoje. Man buvo labai skaudu. Santykiai su tėčiu visuomet patys geriausi, mes nuo mažens buvom geriausi draugai.

Visai kaip rodo filmuose, aš buvau jo dukrytė, jis mane lepino ir gynė nuo pasaulio blogybių, o brolį mokė vyriškumo. Kaip jis įtariai žiūrėjo į mano būsimą vyrą, o kaip paskui džiaugėsi, kai sužinojo, kad bus senelis. Mano širdyje tiek daug šiltų prisiminimų. Nejaugi dabar viskas bus nubraukta? Nejaugi dėl to nelemto šlapimo nelaikymo aš praradau tėtį? Nesutikau su tuo taikytis. Kažkur parduotuvėje visai netikėtai radau knygą „Kaip gyventi su inkontinencija“.

Jau buvau panaršiusi internete ir žinojau, kad taip moksliškai vadina šlapimo nelaikymą. Šita knyga man atvėrė akis. Ėmiau geriau suprasti tėtį ir jo nenorą bendrauti su mumis. Atšviečiau jam skyrių „Sugebėjimas atsigauti“ ir padėjau vieną dieną ant jo rašomojo stalo. Kai po savaitės aplankiau juos, tėtis išėjo iš savo kabineto ir džiugiai apkabino Mantą, savo anūką. Apsiverkiau, mačiau ir mama šluostėsi ašaras. Atrodė, kad tėtis sugrįžo iš kažkokios tolimos kelionės, kad jo labai ilgai nebuvo. O Manto nebuvo įmanoma atplėšti nuo tėčio visą dieną, jis lyg beždžioniukas kabėjo seneliui ant kaklo. Tuos kelius mėnesius kol tėtis slėpėsi kambaryje, Mantui jo labai trūko, jis vaikščiojo labai rimtas ir visiems sakė, kad jo senelis serga.

Ta knyga turi kažkokią gydomąją galią. Ji mane įtikino, kad viskas bus gerai, kad svarbiausia, būti stipriems ir mes susigrąžinsime tėtį. Kalbėjau telefonu su mama, ji jau irgi skaito tą knygą, nusipirko, kai tėtis nematė. Kalbėjom apie psichologinę tėčio būseną ir kad jam reikia susitaikyti, prisitaikyti ir atsigauti – apie tai rašoma knygoje. Mes su mama jau šnekamės apie strategijas, kaip pradėti apie tai kalbėtis su tėčiu, kaip jam padėti atsigauti, kad greitu laiku abi nueisim į Inkocentrą pašnekėti apie visokias ten priemones sugerti šlapimui, tėčio kol kas ten nenusivesim, bet mes turim žinoti, kad būtume stiprios, kad padėtume jam susitaikyti su jo nauja realybe. Jam reikės mūsų stiprybės ir mes pasiryžusios kovoti už jį.

Ačiū jums už knygą ir už tai, kad dirbate tokią nelengvą ligą turinčių žmonių labui.

Danguolė,
Utena