Prieš metus tapau POLA organizacijos nariu. Už nugaros liko kvapą užgniaužusi diagnozė, tada priėmimas visų gydymo procedūrų, operacija, prarasti plaukai ir vėžio pažeistas organas bei kuriam laikui sugrąžintas tikėjimas, kad dar pagyvensiu…

Gyvenimas po onkologinės diagnozės lyg ir sustoja. Sustoja išorinis judėjimas, o viduje, galvoje ir širdyje, viskas vyksta intensyviau nei kada nors buvo gyvenime. Tiek minčių mano galvoje nebuvo nei po kelių finansinių praradimų, nei po skyrybų, nei po anūko gimimo. Dievas kiekvieno iš mūsų paprašo, kartais per tokias diagnozes tiesiog išsireikalauja, kad sustotume ir matytume: gamtos grožį, gražius žmonių santykius, žmogaus gerumą. Pacientų organizacijoje kas kartą matau daugybę tokių paprašytų sustoti ir pamatyti. Ir man tie susitikimai, žinokit, tapo labai svarbūs. Toje aplinkoje aš sveikstu, jaučiu, kaip grįžta mano jėgos, kaip stiprėju.

Daug ką teko labai staigiai pakeisti. Išėjau iš darbo, jis man tapo visiškai beprasmiu laiko gaišimu. Persikėliau gyventi į sodybą. Tiek daug metų atbėgdavau čia kelioms dienoms, ilgiausiai savaitei, o kišau pinigus į remontus namo, kad tik būtų patogu ir jauku. Bet nebuvo laiko tuo mėgautis. Dabar mėgaujuosi, sodinu vyšnių sodą, kasdien būnu lauke. Kai kurie diagnozės draugai įkvėpė laikyti bites. Ir kai tik būna koks pacientų susitikimas, būtinai dalyvauju.

Neseniai teko tyliai paskutinėje eilėje pasėdėti paskaitoje, kurią skaitė jūsų organizacijos vadovė Jurga Misevičienė. Klausiausi sulaikęs kvapą. Kas susiduria su prostatos vėžio diagnoze, kam tenka patirti chirurginį gydymą, tie greitai sužino apie dažną pasekmę – šlapimo nelaikymą. Man slaugytoja viską papasakojo, gavau receptą įklotams, įsigyju tų priemonių vaistinėje ir dabar kasdien su juo. Man labai patiko jūsų paskaita, dėkoju už ją, praplėtėte akiratį ir suvokimą, kaip gyventi su šlapimo nelaikymu. Tikrai buvo naujiena tie visi šlapimo sugeriamumo laipsniai, priemonių skirtumai. Besiklausant mane aplankė toks vienas suvokimas, labai knietėjo po paskaitos juo pasidalinti, bet neišdrįsau, pagalvojau, kad į paskaitą atėję žmonės turėjo svarbesnių klausimų, tad nenorėjau atimti iš jų tos galimybės. Po paskaitos paskaičiau jūsų tinklalapį ir supratau, kad galiu jums parašyti laišką. Labai puikus tas jūsų tinklalapis, porą valandų skaičiau žmonių laiškus. Tada ir ryžausi jums parašyti.

Kai p. Misevičienė pasakojo apie šlapimą sugeriančių priemonių paviršius ir jų gebėjimą ar negebėjimą sugerti ir užrakinti kvapą, mane aplankė suvokimas. Kas kartą atėjus į pacientų susitikimus pajusdavau, kad patalpoje yra kažkoks kvapas. Ne šlapimo, gal toks prakaito, bet irgi ne. Toks lyg kokios medicininės priemonės, ant kurios išpilta žmogaus išskyrų. Toks kontroliuojamo šlapimo nelaikymo kvapas. Ir jūsų paskaitoje supratau, kad čia toks kvapas greičiausiai sklinda nuo žmonių, kurie vartoja ne tokias kokybiškas šlapimą sugeriančias priemones. Priemones, kurios iš paskutiniųjų stengiasi sulaikyti šlapimo kvapą, tačiau pačios ima jį skleisti. Susitikimai gi dažniausiai būna vakarais, jau ir taip dažnas praranda rytinę „po dušo“ gaivą, o turint šlapimo nelaikymą tą išsaugoti dar sunkiau. Po paskaitos dar šnektelėjau su keliais diagnozės draugais, su kuriais jau išdrįstu kalbėti atviriau, mes visi priėjom vieningos nuomonės, kad tas kvapelis yra dėl tų prastos kokybės įklotų. Nuo šilumos, šlapimo ta priemonė ima skleisti kažkokį kvapą. Sulaiko šlapimą, bet kas supranta, tas žino, kad ta priemonė visgi save išduoda.

Tokie gal čia ir nereikšmingi tie silpnai jaučiamo kvapo niuansai, bet žinote, vėžio diagnozė labai greitai išmoko mylėti save. Tad iš meilės sau jausmo rinkimės aukščiausios kokybės slaugos priemones. Kodėl mūsų gyvenimo kokybė turi būti prastesnė nei galėtų būti?