Jūsų dėmesiui pateikiame santrauką svarbiausių minčių, kurios buvo išsakytos Tarptautinės inkontinencijos savaitės metu surengtoje diskusijoje Seime.

Rita Kabašinskienė, Kauno slaugos ligoninės direktorė

Kai klausia, ar slauga yra gera, yra du jos vertinimo kriterijai – kad nėra kvapo ir pragulų. Ką galima kalbėti, kai stacionare mes turime pirkti tiek slaugos priemonių, kiek žmogui reikia. Jeigu sakote, kad žmogui per mėnesį reikia iki 100 eurų esant šlapimo nelaikymui, kad būtų gera slauga, tai iš mūsų gulinčių ligonių 61 proc. yra tokie, kurie neapsitarnauja. Jie 100 proc. turėtų būti su slaugos priemonėmis, sauskelnėmis, įklotais; dar apie 28 proc. yra paliatyvūs ligoniai, dauguma jų yra komoje, šiuo metu turime 10 tokių. Šitie skaičiai yra pribloškiantys, nes praktiškai slauga neturi išgyventi pagal dabar gaunamą įkainį.

Man prieš 15 metų būnant Čekijoje aš paklausiau, kaip jie gyvena, kad jokio kvapo nėra. Nusišypsojo, parodė sauskelnę, sako ant panaudotos užpurškiam gero kvapo ir viskas.

Jeigu mes galim šitaip pataupyti žmones grąžindami į darbą, šitiek milijonų. Tai taupyti sauskelnėms iš kažko nuimant, tai yra kažkas nesuprantama. Turim ieškoti lėšų, nes esant prastai slaugai mes nepadedam žmogui normaliai gyventi. 1996 m. normoj buvo parašyta, kad ligoninė kompensuoja 1 vnt. sauskelnių per parą. Dabar apie tai jau nekalbama, kad būtų kompensuojama viskas, ko reikia stacionarinei slaugai. Norisi, kad Lietuva nebūtų toks kraštas, į kurio slaugos ligonines nebūtų galima įeiti. Būtų gerai, kad būtų kompensuojama ne viena kažkokia priemonė per parą, juk kaimynai estai, latviai ir lenkai kompensuoja daugiau.

LSMUK dėstytojas, dekanas, profesorius Arvydas Šeškevičius

Yra problema tikrai ir net Europos standartuose nurodyta, kad Alzheimerio liga, visos demensijos formos, paliatyvi pagalba – jai būtina pilnavertė ir kokybiška paslauga. Kitose Europos šalyse per parą žmogus gauna net 4 priemones. Reikia imti ir daryti, susijungti, pasikviesti Sveikatos ministeriją, Socminą, Inkocentrą – galite jau kitoj savaitėj pasidaryti posėdį ir žiūrėti, tvarkyti. Kalbam kalbam jau keli metai ir nieko nedarom. Jeigu mes tik kalbėtume ir nieko nedarytume, tos paliatyvos pagalbos nebūtų po šiai dienai. Žinau, labai inertiški lietuviai. Kol patvirtino paliatyvios slaugos įstatymą, reikėjo 12 metų kovos. Bet tai yra ne pavyzdys. Taip kad aš siūlau susėsti ir sudaryti veiklos planą.

Zdislav Skvarceny, SAM Asmens sveikatos priežiūros tarnybos vadovas

Jau seniai kalbu, jog reikia tarpministerinio bendradarbiavimo. Dabar labai daug žmonių turi šitą problemą, jie turi ir neįgalumą, kartais specialiuosius poreikius. Kai yra specporeikiai, kokia būna kompensacija? Pinigai duodami žmogui, apie 900 lt buvo. Labai dažnai tie žmonės, ypač sunkūs ligoniai, jie jau net nesupranta, kam tie pinigai, jiems reikia paslaugų. Kas yra paslauga? Tai yra sauskelnės, įklotai, kad kažkas žiūrėtų. Va čia šitą požiūrį reikėtų suderinti. Kai mes duodam pinigus, iš tikrųjų ne visi pasinaudoja tais pinigais pagal paskirtį. Dirbdamas neįgalumo nustatymo tarnyboje mačiau (kadangi mes lankėm žmones), kad tie žmonės, kuriems skiriami pinigai, jie paprasčiausiai guli. O tuos pinigus naudoja giminės arba tie, kurie globoja tuos žmones. Aš galvoju, čia reikėtų kompleksiškai spręsti šitas visas problemas. Ir čia vienas iš būdų, nors trupučiuką kartais pagerinti šitą situaciją.

Gediminas Žižys, Lietuvos prostates vėžiu sergančiųjų draugijos pirmininkas

Reikalingas labai konkretus priemonių planas, veiksmų planas, datos, atsakingi žmonės. Ir po šituo visu pinigai. Pinigai iš dangaus nenukris. Tačiau, Ligonių kasos, ministerijų atstovai, juk jums buvo aiškiai parodyta, jeigu 3 proc. sergančiųjų inkontinencija galėtų grįžti į darbo rinką, jie kompensuotų išlaidas, mes turime dirbti savo valstybei būdami savo valstybės šeimininkais. Pinigai, kuriuos mes investuosime į tų žmonių pagydymą, jų gyvenimo kokybės pagerinimą, jie sugrįš. Tik mokėkime suskaičiuoti ir įrodyti patys sau. Nusisukimas nuo problemos, tai yra bėgimas patiems nuo savęs. Šitie žmonės yra mūsų tarpe. Nematyti jų ir nepagelbėti yra tiesiog nusižengimas.

Reikia Ligonių kasoms priprasti ne plano faktus rodyti, ne „suplanavom tiek pinigų, paskui 10 kartų davėm daugiau ir žiūrėkit, kokia graži padėtis“. Jus ir rašykit „300 000 su problemom“ ir planuokit taip pinigus. Mes planavimą neteisingai darome ir taip yra daugelyje sričių.

Sergamumo mastai didžiuliai. Vienas paprastas reikalas, jokių pinigų nereikalauja, susidūriau pats. Mes sprendėm onkologijos problemas, kad būtų įtrauktos prie neįgaliųjų problematikos ir būtų taip pat neįgalumo suteikimo kriterijai sergantiems onkologinėmis ligomis. Baigėm parengti dviejų ministrų įsakymą – įsivaizduojat pacientų organizacijos dirba? Ne į savo sritį lendam. Todėl, kad niekam kitam tas nerūpi. Jeigu tu neturi neįgalumo, tu negausi ženkliuko, kad gali sustoti su mašina ten, kur draudžiama sustoti. Man duokit šitą ženkliuką, kad galėčiau laiku, nes aš dar suspėju, o praeis 10 metų, man bus 80 metų – aš jau nebespėsiu, man reikėtų gaut tą ženkliuką, kad aš turėčiau leidimą pasysioti. Man buvo pasakyta – teisės aktai to nenumato. Gali gauti kompensaciją transporto priemonei, pinigų automobilio pirkimui – man nereikia, neprašau nei vienos kapeikos iš valstybės, duokit man tą ženkliuką, jis man priklauso ar ne pagal simptomatiką, imperatyvų norą šlapintis? Kiek aš galiu tų pažymų rodyti?..

Aš pavyzdžiui, siūlau tokį dalyką, planavimo principus pakeisti ir laikyti investavimą į slaugos priemones kaip efektyvų investavimą, kuris atsiperka. Kitos šalys įrodo, kad tas pasiteisina, žmonės grįžta į darbo rinką. Pradėkime logiškai mąstyti, nereikės tų jautrumų, bus labai praktiška pagalba. Jeigu reikės pagalbos rengiant konkrečius planus, aš neatsisakysiu, turiu patirties. Problemą reikia spręsti, džiaugiuosi, kad aktyvumą parodė Seimo sveikatos komitetas, neįgaliųjų organizacijos, Inkocentras, malonu matyti prof. Šeškevičių. Mes turime mokslinį potencialą, ko dar reikia? Tik noro.

Regina Kriščiūnaitė, Vilniaus Vilkpėdės ligoninės gydytoja

Mums iš tikrųjų neužtenka vienos sauskelnės per parą slaugomiems ligoniams. Kadangi ligoninėje gydosi 2/3 ir daugiau gulinčių ligonių. Po insulto atvažiuoja į stacionarą operuoti iš neurochirurgų, dalis atvažiuoja iš poliklinikų gulintys pacientai, taip pat su pragulom atvyksta ambulatoriškai, lygiai taip pat stacionarų. Turime 10 lovų paliatyviems ligoniams, nors mes praktiškai galėtume visus 20 aptarnauti. Šiai dienai mes turime labai daug 4 stadijos vėžių. Turime ligonių po insultų komose.

Turime problemų dėl slaugos priemonių, jeigu paliatyviems mes duodame tiek, kiek priklauso, tuo tarpu visiems kitiems gulintiems yra tik 1 sauskelnė. Jiems nustatyti specporeikiai, ambulatoriškai jie gauna tuos pinigus. Tačiau atėję į stacionarą, pinigų jie neatsineša su savim. Ir mes negauname. Sakykite, kur dingsta tie pinigai? Ar negalėtų bent dalis tų pinigų ateiti su SP1 turinčiais ligoniais?

Ginta Žemaitaitytė, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga

Šitoj auditorijoje labai jaučiasi kada kalba teoretikai, kurie yra taip toli nuo to reikalo, kad jeigu tai nebūtų jo darbas, jie apskritai… Jus nesupykite, tačiau mums kaip praktikams šito reikalo visai kitaip atrodo. Kai jus kalbate, kad 6 metus kažkas yra svarstoma, kažkas stengiamasi padaryti, tai truputėlį yra juokinga lyginant su tuo, kad aš turiu problemą 30 metų. Jus 6 metus darote ir iki šios dienos nėra rezultato. Nelankstu visiškai. Ir dėl tos kortelės, ir dėl priemonių parinkimo, pas mus yra super nelanksti sistema paciento atžvilgiu.

Paprasta iliustracija – ar jus įsivaizduojate nuo kokio dydžio yra kompensuojami įklotai? Specialistai, kurie sprendžiate, kurie priimate sprendimus, darote visokius vertinimus. Kaip jis atrodo? Ar matėte, ką jus mums kompensuojate? Jus įsivaizduojate pinigais, bet jus neįsivaizduojate, kas tai yra per daiktas. 500 sugėrimo įklotas kai kurių firmų yra tokio dydžio. (sulanksto A4 popieriaus lapą). Nuo tokio dydžio tiktai yra kompensuojamas. Man gi reikėtų tokio (sulenkia popierių dar per pusę). Aš turiu mokėti už tokį, nors jis man nereikalingas, kai aš tuo tarpu galėčiau išsiversti su tokiu, bet turėti jų daugiau. Niekas apie tai nenori girdėti, todėl, kad pas mus kompensuojama nuo 500 ml.

Žmogus, kuris turi viršsvorį, jam apskritai yra sudėtinga su tokio dydžio įklotais gyventi. Jus pabandykite su tokiu išbūti dieną ir tada jums nereikės 6 metų. Aš labai jaudinuosi kalbėdama apie tai, nes yra skaudu. Kai jus kalbate, kad nėra pinigų, matau, kad nėra suvokimo. Nei vienas priimantis sprendimus, neturite problemos. Jus tikriausiai neturėjote mamos, senelio. O jeigu turėjote, turintį problemą, jus turėjote pinigų nupirkti priemones.

Kiek mes matome atvejų, kai žmogus su tualetiniu popieriumi. 21 amžius! Mes su tualetiniu popieriumi vaikštome į darbą. Šlapimą sugeriančios priemonės pakankamai brangiai kainuoja. Tie ponai, kurie sako, kad mes specialiesiems poreikiams gauname pinigus – mes jų negauname. Jus to neįsisavinę, kad ne visi žmonės, kurie yra vežimėlyje ir turi šlapimo nelaikymą, jie negauna specialiesiems poreikiams. Mes pinigėlius gauname už negalią.

Aš labai norėjau išgirsti, kiek esu įvertinta kaip žmogus, kiek aš kainuoju valstybei turintis tą problem, sprendžiantis savaip šitą problemą. Jeigu jus įvertinote, kiek aš jums kainuoju, įvertinkite, kokia aš naudą atnešu. Aš sugebu dirbti, sugebėjau kažkaip išsisukti toje situacijoje, o kiek mes žinote atvejų, kai neišsisuka, gyvena užsidarę ir pan.

Kodėl pas mus yra didelis procentas sunaudojimo sauskelnių vietoj to, kad mes galėtume naudoti įklotėlius? Todėl, kad aš vieną užsidėjau dienai kibiro dydžio ir važinėju su juo, kad man paskui atsiranda pragulos, kurių niekas negydo arba gydymas yra labai komplikuotas, ypač kalbant apie regionuose gyvenančius žmones, apie tuos, kurie nėra socialiai orientuoti. Jie gyvena skurde. Mes kiekvienais metais turime neįgalių asmenų mirčių, judančių vežimėliais nuo inkstų ligų, pragulų.

Man dar sukėlė klausimų toks pasakymas – nėra taupymo slaugos priemonėms. Kodėl mes turime taupyti, kai mums apskritai jų trūksta? Mes nuvažiuojame į užsienį, Skandinavijso šalyse pabūnam, ten atėjus į nevyriausybinę organizaciją, į dienos centrą, kur dirba neįgalieji, ateina paslaugas gauti žmonės su negalia, atidarai spintelę ir gali pasikeisti 5-6 kartus per dieną. Gali gerti kiek nori. Mes ribojame dienos gėrimą per dieną, ypač jeigu reikia kažkur toliau vykti. Nėra tualetų kelyje, nėra kaip į juos patekti, mes turime riboti šitą dalyką. Kitą dieną po to, kai išbandysite didelę sauskelnę, išbandykite negerti. Kaip jus jausitės? Dėl to, kad neturite kur pasysioti arba į ką. Gal tada atsivers akis, ir 6 metų nereikės, ir metų gal nereikės.

O kai jus ponas sakote, kad neprieiname bendros nuomonės tai yra tada, kai sprendimus priimantieji mums sako savo nuomonę, o mes savo. Nesame įpratę, kad mus girdėtų.

Zdislav Skvarceny. Mes tikrai ne skirtingose upės pusėse.

Ginta Žemaitaitytė. Mūsų patirtys rodo, kad ne toj pačioj tai tikrai. Galbūt bandom dabristi iki kažko.

Zdislav Skvarceny. Reikia pažiūrėti ir ieškoti, kur kažkas teisingai ir neteisingai paskirstyta. Dėl tų įklotų dydžio, tikrai yra blogai. Be abejonės, tai yra pinigų švaistymas, sutinku. Jus turite ateiti į darbo grupę ir parodyti kaip šiandien parodėte, tada viskas aišku darosi.

Ginta Žemaitaitytė. Kai žmogus negali pasišlapinti – čia dar viena yra istorija. Tokie žmonės paprastai kateterizuojasi. Ar žinote, kiek kateterių žmogus gauna per dieną ar per mėnesį? 5 į mėnesį. Tai yra dienos norma.

Zdislav Skvarciany. Niekas nesako, kad tai yra gerai.

Ginta Žemaitaitytė. Bet kiek metų mes kalbame tą dalyką. Nesinori, kad viskas toliau vyktų tuščiai, vėl jus svarstysite, kiek reikalinga pinigų. Vienas variantas yra, gal dar žmonės turi kokių sprendimų. Susėskime, darykime, kitos organizacijos, manau, irgi turi sprendimų, savo įžvalgas, bet jus nenorite mūsų išgirsti. Mes turime kalbėti viena kalba.

Ramunė Šidlauskaitė, Lietuvos žmonių su negalia sąjunga

Sakote, kad kalbate 6 metus, bet aš vežimėlyje atsidūriau prieš 10 metų. Man 16 metų tada buvo, aš jaunas žmogus. Aktyvus, judu ir vienas įklotas per dieną? Iki šiol girdžiu, kad didins didins, nieko nedidina. Vis tiek yra tik vienas. Nuvažiuoju į reabilitaciją, klausia manęs gydytojas, kiek per dieną kateterizuojiesi. Sakau – sakyti teisybę ar meluoti? Žinau, kad reikia 4-5, bet aš stengiuosi mažiau. Gydytojas žiūri išplėstom akim. O ką man daryti – virinti kateterį, tą patį naudoti? Ar kaip? Jus žinot, aš irgi žinau 10 metų, bet kada bus imtąsi priemonių?

Rūta Udraitė Mikalauskienė, Spina bifida ir hidrocefalija asociacija

Mūsų pagrindinė problema – per mažas kateterių skaičius. Mūsų asociacijoje yra vaikai. Kateterių kiekis mūsų netenkina ir visa su kateterizacija susijusi sistema: darželyje nėra kateterizacijos, važiuojame į darželius kateterizuoti vaikus, taip tėvai dalinai yra išbraukiami iš dirbančiųjų sąrašo, tas pats ir mokyklose.

Aldona Droseikienė, Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjunga

Pritariu visoms nevyriausybinėms organizacijoms ir mūsų organizacijos nariai turi skaudžią akistatą su šlapimo nelaikymu, nes tai yra jauni žmonės. Žmonės nori būti aktyvūs ne tik darbuose, bet ir išeiti į kiną, teatrą. Kai aš organizuoju kokius renginius visuomet numatau maršrutus, kur yra tualetai. Žmonės visuomet klausia, ar bus tualetų. Tai čia viena tokia pusė.

Man įstrigo jūsų pasisakymas dėl socialinės reabilitacijos paslaugų bendruomenei. Mes buvom vieni pirmųjų, kurie pradėjom mobilios slaugos projektą, mūsų organizacija ėmėsi slaugyti visiškos negalios žmones namuose. Į projekto paraišką įtraukėme, kad mums būtų kompensuojami kremai nuo pragulų, įklotai.  Mums visą laiką tą išbraukdavo. Pradžioje per visą respubliką turėjome 80 tokių žmonių, paskui 60 žmonių, slaugytojų neišlaikydavom, turėjom rėmėjus iš verslo, joms mokėdavom iš tų pinigų. Prieš 3 metus mums sumažino iki 30 žmonių. Tie 50 žmonių, kurių mes nebelankėm, jie pyko ant mūsų, sakė, kad mus reikia sudeginti. Likome kalti. Dabar mes nedarome šio projekto. Mes matome, kad tai yra niekam nereikalinga. Pirmiausiai, Neįgaliųjų reikalų departamentui tai visiškai nereikalinga.

Visuomet sakau, turbūt dar reikia kviesti į tokias diskusijas ir Finansų ministeriją. Man atrodo, pinigų yra, bet kai niekas nesusėda perskirstyti, ministerija su ministerija nesusišneka… Manęs Finansų ministerijoje klausė, o jus kada nors pakvietėt mus, o gal mes turime tam rezerve pinigų? Vadinasi, nėra susikalbėjimo.

Vidmantas Eigelis, Farmacijos departamento vyriausiasis specialistas

Jus dabar mus demonizavote, kad mes sėdim ant pinigų maišo apsižergę ir niekam neduodam. Taip nėra. Būtų mano valia, aš duočiau visiems, nes mano teta ir senelė buvo slaugomos…

Ko aš kaip gydytojas nesuprantu, pampersų su 3 litru sugeriamumu. Bet jus pabandykite jį išbraukti iš kainyno. Kokios buvo kovos, kai jų nebuvo, visiems jų reikėjo. O dabar kai jie atsirado, mums sako susikiškite tą pampersą ir pavaikščiokite. Bet prieš tai jis buvo kažkam tinkamas ir labai reikalingas. Ką jus kalbate apie mažas priemones, mes kompensuojame, kas yra įtraukta į medicinos pagalbos priemonių sąrašą. O jeigu jie neužregistruoti kaip mpp, čia jau klausimas ne mums.

 Zdislav Skvarciany. Man viskas aišku su tais dideliais įklotais, jeigu vietoj 1 gali gauti 3 ar bent jau 2, tai čia ne taupymas, čia efektyvus lėšų paskirstymas. Manau, reikia tęsti diskusiją.