Vilniaus miesto savivaldybėje balandžio pabaigoje VšĮ Inkocentras iniciatyva įvyko konferencija „Slaugos ligoninių pacientai: iššūkiai ir problemos“. Ja buvo siekiama atkreipti dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria slaugos ligoninių pacientai, jų artimieji, slaugos personalas. Savo patirtimi dalinosi Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Klaipėdos miestų slaugos įstaigų steigėjai, vadovai, gydytojai.

Sveikinimo žodžiai

Vilniaus miesto tarybos Sveikatos komiteto tarybos pirmininkė Auksė Kontrimienė pasveikino susirinkusius ir pabrėžė, jog senstant visuomenei slaugos klausimas tampa vis svarbesnis. „Į žodį slauga telpa labai daug nepopuliarių ir visuomenėje vengiamų temų. Šlapimo nelaikymas – kaip ir gėdinga, nepatogu apie tai kalbėti, nors šią problemą turi labai daug žmonių. Tikiuosi, kad diskusija bus produktyvi, išgirsite gerų pavyzdžių, pasisemsite teigiamos patirties“, – kalbėjo A. Kontrimienė.

Penkerius metus VšĮ Inkocentras vadovaujanti Jurga Misevičienė sveikindama susirinkusius sakė, jog dirbdama su slaugytojais, gydytojais, visuomenės nariais, pacientų organizacijomis, ji pastebi, jog šlapimo nelaikymas yra neatsiejamas nuo slaugos. „Yra labai svarbu slaugytojui mokėti teisingai prižiūrėti asmenį, svarbu nepavargti, nepervargti, neperdegti. Šnekantis su valdžios institucijomis mes akcentuojame ne tik šią ligą, bet ir slaugą. Čia jus sukvietėme, nes dialogas su valdžios institucijomis leido pasiekti tam tikrų rezultatų – mes sukūrėme darbo grupę ir aktyviai dirbsime, kad palengvėtų slaugančiųjų našta, pagerėtų medicinos pagalbos priemonių kompensavimo kokybė. Ši konferencija yra tąsa mūsų darbo – daugybės diskusijų, vykusių Seime, ministerijose, o dabar norisi pasikalbėti apie tai, kas vyksta kituose miestuose, slaugos ligoninėse“, – sakė J. Misevičienė.

 

Kaunas, Klaipėda, Panevėžys

VšĮ Kauno slaugos ligoninės direktorė Rita Kabašinskienė prisiminė, jog prieš 18 metų, kai ji atėjo dirbti į slaugos ligoninę, jai buvo pasakyta „mes dirbame paliatyvios pagalbos principais“. „Tuomet aš paklausiau, kas tai yra. Manau, kad dabar šį klausimą reikia pakartoti, nors jau 10 metų paliatyvi slauga egzistuoja mūsų šalyje“, – kalbėjo R. Kabašinskienė. Ji supažindino susirinkusius su esminiais paliatyvios pagalbos principais, pagrindiniais dokumentais, reguliuojančiais šią slaugos sritį, jos tikslus bei kokiems pacientams ji teikiama. „Pirmiausia, kalbame apie skausmo mažinimą, paskui apie gyvenimo kokybės gerinimą nepagreitinant ir nenutolinant mirties. Mums svarbi socialinė, dvasinė priežiūra ir ypatingas akcentas – šeima: pagalba šeimai iki netekties ir po netekties“, – sakė R. Kabašinskienė.

Lietuvoje nuo onkologinių ligų kasmet miršta apie 8000 žmonių, dar 3-4000 serga vėlyvomis ligos stadijomis. Pasak R. Kabašinskienės, kasmet apie 12 000 žmonių yra paliatyvūs pacientai. „Paliatyviojoje pagalboje dirba komanda, o jos centre yra pacientas ir jo šeimos nariai. Kad ji būtų įgyvendinta reikia vyriausybės politikos, vaistų ir žinių. Paliatyvi pagalba siekia padėti mirštančiam gyventi, todėl mes sulaukiame visokių pastabų iš Ligonių kasų. Mes sakome, kad pagalbą teikiame ne tik pacientui, bet ir jo šeimai; kad pagalbą teikiame ir po mirties. Specialistų turėtų būti daugiau komandoje ir jų paslaugos turėtų būti apmokamos. Ir paliatyvios pagalbos specialistai galėtų pasijungti anksčiau, pavyzdžiui, jau po chemoterapijos gydymo kurso“, – kalbėjo R. Kabašinskienė.

Ji atkreipė dėmesį, jog atsirado daugiau paliatyvios pagalbos lovų 100 000 gyventojų, tai džiugina, tačiau, pasak R. Kabašinskienės, stebina, kai ligoninėje yra numatyta viena paliatyvios pagalbos lova. „Kaip galima išlaikyti specialistų komandą, kai skyriuje yra tik viena lova?“ – klausimą kėlė R. Kabašinskienė.

Klaipėdos viešosios įstaigos „Ori senatvė“ direktorė Vida Ričkienė veiklą pradėjo pati susidūrusi su slaugos problema, kai susirgo jos tėvelis. Prieš metus pasirašius sutartį su vietos savivaldybe pradėtos teikti slaugos paslaugos į namus, pradėjo nuo 15 žmonių, šiuo metu turi 39 klientus. „Mūsų klientų tarpe dominuoja Alzheimerio liga, demensijos. Tai yra didelis iššūkis slaugančiam personalui. Trūksta slaugos priemonių – sauskelnių, įklotų, dažnas pacientas negali jų įsigyti. Tokių žmonių labai gaila, nes labai padidėja tikimybė atsirasti praguloms“, – kalbėjo V. Ričkienė.

VšĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorė Violeta Grigienė sakė, jog tik po truputį imama suvokti, jog slauga anksčiau ar vėliau bus kiekvieno mūsų gyvenimo dalimi. Šioje gydymo įstaigoje yra 10 paliatyvios pagalbos lovų, 240 palaikomojo gydymo ir slaugos, per metus būna gydomas 1331 ligonis. „Slaugos problemos, manyčiau, tapačios visoje šalyje. Mums svarbi žmogiškųjų išteklių kokybė ir kiekybė, matome prastėjančią nekvalifikuotos darbo jėgos motyvaciją, matom nekokybišką medicininę dokumentaciją, kai siuntimai būna neišsamūs, neindividualizuoti, dėl kitų institucijų darbo spragų turime dažnesnius hospitalinės infekcijos atvejus. Neretai ir žiniasklaida formuoja negatyvią visuomenės nuomonę apie slaugos ligonines. Finansinių išteklių ribotumas diktuoja savas problemas maisto produktų, medikamentų ar skalbimo priemonių įsigijimo srityse“, – kalbėjo gydymo įstaigos vadovė.

 

Vilniaus situacija

Su Vilniaus slaugos ligoninių pacientų situacija diskusijos dalyvius supažindino Vilniaus savivaldybės gydytoja, Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Rimanta Rožanskaitė. Savivaldybės statistikos duomenimis, mieste yra mažiausiai 700 lovų papildomas poreikis, šiuo metu skaičiuojama, kad Vilniuje yra 1086 slaugos lovos. Šiemet slaugai iš Vilniaus biudžeto buvo skirta 12 proc. daugiau lėšų nei pernai.

Vilniaus Centro poliklinikos direktorius Kęstutis Štaras pristatė inovatyvius sprendimus, kurie taikomi šioje gydymo įstaigoje. Tai pirma tokia šalyje slaugos į namus paslauga, kurią teikia poliklinika. Pasak K. Štaro, nors šis projektas kol kas nuostolingas, tačiau jo inovatyvūs sprendimai jau tapo žinomi ir vertinami tarptautiniu mastu. Poliklinikos slaugos personalas pas pacientus vyksta elektromobiliais, kuriais galima važiuoti autobusų juosta, taip išvengiama laiko gaišimo stovint kamščiuose. Visos slaugytojos turi planšetinius kompiuterius, kuriuose registruoja savo vizitus, susiplanuoja lankymų maršrutą, ateityje planuoja net atlikti (esant reikalui) trumpas konsultacijas su gydytoju dėl pacientų situacijos, kad slaugytoja galėtų išrašyti kai kuriuos medikamentus. Centro poliklinikos vadovas pasidalino ir planais steigti hospisą viename iš poliklinikos filialų.

VšĮ Vilkpėdės ligoninės vyriausioji slaugos administratorė Liubovė Pozniak pristatė įstaigos veiklos kryptis, įvardijo esamas problemas ir būdus, kuriuos įstaiga pasitelkė joms spręsti.

 

Ką pakeistų pokyčiai

VšĮ Inkocentras vadovė Jurga Misevičienė priminė susirinkusiems šlapimo nelaikymo statistiką: 50 mln. sergančiųjų Europoje, 400 mln. pasaulyje, vien Europoje yra apie 15 mln. žmonių, kurie vadinami neformaliais slaugytojais, daugiau nei 50 proc. slaugos ligoninių pacientų nelaiko šlapimo.

„Yra medicininės šlapimo nelaikymo pasekmės: šlapimo takų infekcijos, dermatitas ir pragulos, griuvimai ir lūžiai, depresija. Lietuvoje šlapimą nelaikantys asmenys gali gauti vieną šlapimą sugeriantį gaminį per parą, kompensacija, deja, suteikiama ne visiems, kam jos reikia. Lietuvoje jokios pagalbos nesulaukia sergantys prostatos vėžiu, Alzheimerio, Parkinsono ligomis, demensijomis, sergantys diabetu, onkologiniai pacientai ir daugybė kitų, kuriems progresuojant ligai ar dėl gaunamo gydymo pasireiškia šlapimo nelaikymas“, – kalbėjo J. Misevičienė.

Ji pristatė tyrimą, kuris parodė, jog 3 proc. darbingo amžiaus asmenų turinčių šlapimo nelaikymą dėl šios ligos nebegali dirbti. „Kad kompensavimą gautų sergantys Alzheimerio, Parkinsono liga ir po prostatos vėžio operacijų valstybė turi skirti papildomus 3,93 mln. eurų per metus. 2014 m. valstybė išleido 4,83 mln.eur. sauskelnių, įklotų, paklodžių kompensavimui. Mūsų skaičiavimais, per metus valstybė praranda 118 mln. eurų nekompensuodama net 1 vnt. šlapimą sugeriančio produkto asmenims, kurie serga šlapimo nelaikymu, nes vienas darbingo amžiaus žmogus kasmet sukuria apie 10 725 eurus BVP“, – kalbėjo J. Misevičienė.

 

Tikrosios išlaidos

Pasak J. Misevičienės, tikruosius šlapimo nelaikymo kaštus sudaro tiesioginės ir netiesioginės išlaidos. Tiesioginiai kaštai – tai sauskelnės, paklotai, odos priežiūros priemonės, o netiesioginiai – skalbimo, odos gydymo, šiukšlių išvežimo, nedarbingumo išlaidos. Neseniai teko skaityti vieno tyrimo vienoje britų slaugos ligoninėje išvadas. Jie individualizavo slaugą, pasirinko labiau kokybiškus gaminius ir bendros jų išlaidos vienam gyventojui sumažėjo 34 proc. Be to, sumažėjo odos sudirginimo atvejų, sumažėjo darbo krūvis personalui, dėl to, kad pacientai nekeliami naktį pakeisti suskelnės, pagerėjo jų gyvenimo kokybė“, – pasakojo J. Misevičienė.

Balandžio mėnesį vykusioje Tarptautiniame inkontinencijos forume buvo pateikti duomenys apie 8-ių Europos valstybių pacientų, nelaikančių šlapimo, situaciją:

• 75 proc. už slaugos priemones reikia primokėti,
• 43 proc. parinkta slaugos priemonės riboja jų aktyvumą darbinėje veikloje,
• 41 proc. neišsimiega,
• 25 proc. priemonė neatitinka jų poreikių,
• 40 proc. negali patys pasirinkti norimos slaugos priemonės (ją nustato valstybė ar gydymo metodikos).

„Ilgėjant žmogaus gyvenimo trukmei bei senstant visuomenei, slaugomų  asmenų tik daugės, o šlapimo nelaikymo problema  bei kokybiškos slaugos poreikis taps dar aktualesnis.  Būtina šviesti visuomenę apie šlapimo nelaikymą ir mokyti, kad šią būklę galima valdyti, tam yra gydymas ar nesant galimybių išgydyti, slaugos priemonės, leidžiančios gyventi sausam.  Būtinas politikų, slaugytojų bei pacientų bendradarbiavimas, priimant sprendimus įtakojančius kokybiškos slaugos aspektus. Sukurta tarpžinybinė darbo grupė“, – pranešimo išvadas pateikė J. Misevičienė ir pakvietė visus tęsti diskusijas birželio mėnesį, kai vyks Inkontinencijos savaitės renginiai.