Noriu papasakoti kaip man sekasi slaugyti savo mamą ir kaip aš su tuo susitvarkiau. Esu dalyvavusi jūsų paskaitose ir girdėjau, kad žmonėms rūpi tie patys dalykai, kad kyla labai panašūs sunkumai. Tikiuosi, kad mano patirtis gali būti naudinga ir kitiems. Kai ką pavyko išspręsti, kai kurių sunkumų vis dar neįveikiame.

 

Mano mamai 92 metai, apie dešimt metų ji gyvena su manim, turėjo visokių sveikatos skundų, bet iki šios vasaros buvo aiškaus proto, slaugyti jos nereikėjo. Bet buvom sutarusios, kad ji dėvės šlapimą sugeriančias kelnaites, kurias pati ir užsidėdavo.

Naktimis ji keldavosi pasišlapinti, mes nupirkom tokį specialų tualetą, kurį vakarais statydavom prie jos lovos, kad jai nereikėtų tamsoje eiti į vonios kambarį. Vieną naktį ji krito ir įvyko lūžis. Ji ėjo ant savo puodo, gal susvaigo galva ir ji krito. Lūžo gaktikaulio kaulas. Mama sakė, kad krito ant kažkokio daikto. Manau, kad krito ji ant tos pačios šlapinimosi kėdės. Ji pateko į ligoninę ir ten jai buvo paskelbtas nuosprendis – neleista keltis iš lovos 3 savaites. Galvoju, tas kritimas buvo nulemtas kraujotakos sutrikimo ar pakitimų smegenyse, kurie vyksta dėl jos amžiaus.

Iki ligoninės ji buvo savarankiška, judėjo sunkiai, tačiau namuose puikiai tvarkėsi buityje: valgė pati, skaitė, pati ėjo į tualetą ir aiškiai suprato, kad verta dėvėti šlapimą sugeriančias sauskelnes, kad nuo jos nesklistų šlapimo kvapas. Ligoninėje sauskelnes jai turėjau pakeisti aš ar mano sesė, slaugėm ją pasikeisdamos. Ligoninėje ji tapo gulinčia paciente ir reikėjo pasirinkti slaugos priemonę, nes į tualetą ji keltis jau negalėjo. Buvo šokas ir jai, ir mums, jos dukroms, kurios ją slaugė.

Aš turiu šiokių tokių žinių apie slaugą, tačiau mano sesei tai buvo visiškai naujas dalykas. Sesė matydavo tik pas mamą kalnus tų šlapimą sugeriančių priemonių pakuočių, bet ji nesigilino, kokios jos būna, nes mama sauskelnes užsidėdavo pati.

Kai sesei teko dėti sauskelnes mamai, tai buvo didžiausias išbandymas joms abiem. Reikėjo pavartyti mamą, uždėti tą sauskelnę, kažkaip prieiti prie mamos taktiškiau su tuo pasiūlymu pasikeisti sauskelnes. Negali sakyti, kad sesė grubiai bendravo su mama, tačiau pamačiau, kad labai svarbu tinkamai parinkti žodžius. Supratau, kad labai svarbu paaiškinti, kas bus daroma, nes numauti sauskelnę, palikti žmogų nuogą kelioms minutėms, apvalyti – tai čia mamai būdavo didelė trauma, ji jausdavo gėdą. Juk tai pasikėsinimas į žmogaus privatumą.

Užtrukom, kol parinkom tinkamas sauskelnes. Kokias bedėdavom, lova vis būdavo šlapia. Kol atsirinkom kuri priemonė patogiausia mamai, kuri geriausiai sugeria šlapimą, praėjo porą savaičių. Uždedi vieną priemonę pasibandymui, kelios naktys lyg ir gerai, po to vėl šlapia lova. Man tiko viena priemonė, sesei – kita. Jai patiko anatominės sauskelnės, o man patogiau buvo uždėti juostinę sauskelnę. Mamos negalėjai paversti, jai visur skaudėjo, ji šaukė. Kol mes su sese susiderinom, kol mama pati susivokė, kad ji gali dalyvauti mūsų slaugoje ir padėti mums: pasakyti, kaip ją paversti, kad jai neskaudėtų. Prašiau, kad ji sakytų ar kad verstųsi pati taip, kad neskaudėtų. Prašiau, kad padėtų mums, kad įsitrauktų į slaugą.

Pamatėm, kad mamai tinkamiausios juostinės sauskelnės, didesnio sugeriamumo, pasirinkom dydį pagal klubų apimtį ir išsprendėm tą problemą šlapios lovos po nakties.

Po to lūžio ir gulėjimo ligoninėje ėmė ryškėti demencija. Mūsų santykius namuose apsunkino ir tai, kad prašiau naktimis nesikelti, šlapintis į sauskelnę. Porą naktų nesikelia, paskui, matyt, pamiršta tą mano prašymą ir vėl keliasi.  Ji neblogai atsimena, bet užeina tokie protarpiniai užtemimai. Viena diena šviesi galva, kitą dieną būna, kad gali pamiršti viską, nesusivokti kur yra. Po mamos lūžio praėjo 4 mėnesiai ir ji neatsimena mūsų prašymų nesikelti naktimis ir neiti į tualetą. Čia liko neišspręstas klausimas – kaip įtikinti ją nesikelti naktimis ir neiti į tualetą.

Iš patirties dabar jau galiu pasakyti, kad jeigu slaugomas žmogus sąmoningas ir būna viena kita dieną, kai jis jus supranta, su juo būtina kalbėtis ir išgirsti, ko jis pats nori iš slaugos.

Tikrai iššūkis buvo ir odos priežiūra. Nuėmus sauskelnę ant odos lieka šlapimo kvapas, intensyvus kvapas. Galvojau kaip panaikinti tą kvapą, neprausi gi jos kiekveiną kartą po sauskelnės keitimo. Labai padėjo plaunamasis kremas ir plaunamoji pirštinės. Įsigijau šitas priemones vaistinėje, jos nėra kompensuojami, teko mokėti visą sumą. Tačiau mano pirmi pirkti plaunamieji kremai baigėsi kažkur po 3 mėnesių. Valom tris kartus dienoj.

Turėjom dar vieną iššūkį – šlapimo takų infekcija. Man ėmė kelti įtarimą šlapimo spalva, padarėm tyrimą – tyrimas buvo blogas, leukocitų ir eritrocitų buvo, ir bakterijų. Žodžiu, pilnas uždegimas. Sugėrė ji pilną kursą antibiotikų. Po to atsirado po krūtimis toks kaip iššutimas. Greičiausiai tai susiję su antibiotikų vartojimu.

Maudomės rečiau, ne kas savaitę, kas antrą trečią. Net ne maudymasis, o toks apsišluostymas gaunasi. Kur tik raukšlė ar vieta kur gali kauptis prakaitas, iš karto prasideda odos paraudimas. Naudojom kremą su cinku ir momentaliai viskas pagerėjo. Dabar tepu ir barjerinį kremą.

Stebiu mamos elgesio pokytį. Ji visada gyveno mieste, dirbo mokytoja. Kai apsigyveno pas mane mačiau, kad ji aktyviai domėjosi įvairiomis televizijos laidomis, daug kalbėdavosi telefonu su draugėmis, buvusiomis kolegėmis. Progresuojant demencijai dabar manau, kad televizorius jau laimės neneša, serialų ji nežiūri, matyt, neprisimena, kas vyko ankstesnėse serijose. Dabar jai patinka laidos apie gamtą, mėgsta pageidavimų sveikinimų koncertą žiūrėti. Iš jos telefoninių pokalbių su draugėmis suprantu, kad mamos galvoje vyksta kitoks gyvenimas. Ji galvoja, kad tvarkosi namuose, kad ruošia valgyti šeimos nariams, kad organizuoja kažkokius maisto pirkimus. Visa tai vyksta jos vaizduotėje, realiam gyvenime veiksmo visai nėra. Gal taip jai geriau… Man svarbiausia, kad neįvyktų daugiau kritimų, kad nebūtų problemų su oda ir neprasidėtų kokios infekcijos.

Noriu palinkėti stiprybės visiems, kas slaugo savo artimus žmones. Tai tikrai didelis išbandymas, mano patarimas būtų – jeigu nežinote ką daryti, ieškokite pagalbos. Klauskite vaistininkų, gydytojų, šnekėkitės su kokiom draugėm ar kreipkitės į Inkocentrą, čia visada duoda gerų patarimų. Ačiū jums! Ir stiprybės visiems!

 

Onutė iš Pasvalio rajono