Nelaikymas ir diabetas

Cukrinis diabetas – tai daugiaetiologinis metabolinis sutrikimas, kuriam būdinga lėtinė hiperglikemija ir angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaitos sutrikimai, atsirandantys dėl sutrikusio insulino išskyrimo, veikimo arba jų abiejų. CD diagnozė gali būti nustatyta, jei pacientui pasireiškia simptomai (pvz., poliurija – dažnas šlapinimasis, polidipsija – didelio kiekio skysčių suvartojimas ar nepaaiškinamas svorio kritimas).

Segantiems cukriniu diabetu vystosi autonominė diabetinė neuropatija, kurios viena iš išraiškų šlapimo pūslės pažeidimas, kuris vadinamas diabetine cistopatija. Dėl nervų pažeidimo nejaučiamas šlapimo pūslės prisipildymas, dėl to suretėja šlapinimasis (iki vieno – dviejų kartų per dieną), išryškėja persipildymo nelaikymas (žr. Persipildymo nelaikymas), progresuojantis iki visiško šlapimo pūslės paralyžiaus arba gali pasireikšti dirglioji šlapimo pūslė (žr. Dirgioji šlapimo pūslė). Kartu gali pasireikšti ne tik diabetinė cistopatija, bet ir kitos autonominės neuropatijos formos, kaip antai skrandžio pažeidimas (gastropatija), prakaitavimas, žemas kraujospūdis. Diabetinė cistopatija gali pasireikšti su kitais šlapimo nelaikymo tipais.

Ką daryti:

• Tinkamas pagrindinės ligos cukrinio diabeto gydymas geriamaisiais vaistais ar insulinu, atitinkama dieta.
• Taisyklingų šlapinimosi įpročių formavimas.
• Šlapinimosi tvarkaraščio laikymasis (vidutiniškai 6–8 kartus per dieną), visiškas šlapimo pūslės ištuštinimas (Krede metodas, žr. Persipildymo nelaikymas).
• Šlapinimosi dienoraščio pildymas.
• Adekvatus skysčių kiekis, vengti šlapimo pūslę dirginančių skysčių.
• Esant dirgliajai šlapimo pūslei išmokyti relaksacinių pratimų, taisyklingo kvėpavimo.
• Pacientų mokymas, šlapimo pūslės treniravimas, Kegel pratimai.
• Šlapimą sugeriančios priemonės ir odos priežiūra.
• Esant reikalui (susilaikius šlapimui) – protarpinis kateterizavimas.
• Gydymas vaistais.
• Chirurginis gydymas.

Nelaikymas ir insultas

Šlapimo nelaikymas ūmioje insulto fazėje yra prognostinis mirties, išreikšto neįgalumo požymis. Šlapimo nelaikymas yra susijęs insulto išreikštumu, kuris veikia ne tik insultą patyrusius ligonius, bet ir jais besirūpinančius asmenis. Po insulto šlapimo nelaikymas turi įtakos ir vietai, kur ligonis pateks išrašytas iš ligoninės. Esant šlapimo nelaikymui, didesnė tikimybė patekti į institucines sveikatos priežiūros įstaigas – t.y. slaugos namus.

Šlapimo nelaikymo po insulto priežastys

Šlapimo nelaikymas ligoniams, patyrusiems insultą, gali pasireikšti dėl insulto sukelto smegenų pažeidimo, arba jis gali būti apspręstas kitų ne urologinių priežasčių. Dar iki insulto išsivysčiusio šlapimo nelaikymo bei kitų apatinių šlapimo takų simptomų paplitimas bendroje populiacijoje yra didelis. Jei negalima surinkti tikslios anamnezės arba, jeigu ne urologinės šlapimo nelaikymo priežastys yra atmestos, reikalingas tolimesnis ištyrimas. Pilvo echoskopinis tyrimas leidžia ne tik atmesti retenciją (šlapimo susilaikymą), bet ir įvertinti, ar nėra šlapimo pūslės akmenligės ar kitos šlapimo takų patologijos, pavyzdžiui, šlapimo pūslės naviko. Urodinaminiai tyrimai leidžia įvertinti padidėjusį ar sumažėjusį šlapimo pūslės raumens aktyvumą ir padeda nuspręsti, ar yra obstrukcija. Nustatyta, jog šlapimo nelaikymo požymiai po insulto yra panašūs į tuos, kurie nustatomi kitiems žmonėms, nelaikantiems šlapimo, tačiau nesergantiems insultu. Panašu, jog didžiajai daliai insultą patyrusių asmenų yra šlapimo pūslės raumens disfunkcija. Naujai atsiradusią šlapimo pūslės raumens hiperrefleksiją gali sukelti insulto sąlygotas smegenų pažeidimas. Normalus šlapimo kaupimasis šlapimo pūslėje ir jos ištuštinimas priklauso nuo visos eilės refleksų, kurie, kylant aukštyn nugaros smegenimis, sudėtingėja. Smegenų pažeidimas gali sąlygoti padidėjusį šlapimo pūslės aktyvumą (žr. dirglioji šlapimo pūslė).

Yra ir kitų, nefiziologinių kliūčių sulaikant šlapimą po insulto. Tai bendravimo bei judėjimo kliūtys (žr.funkcinis šlapimo nelaikymas). Norint, jog žmogus sulaikytų šlapimą, reikia, kad jis galėtų įvertinti norą šlapintis, galėtų bendrauti su jį slaugančiu asmeniu, turėtų būti motyvuotas, galėtų išlaikyti svorį arba bendradarbiauti keliaujant iki tualeto, arba naudoti pagalbines priemones, taip pat toks žmogus turėtų sugebėti atitolinti šlapinimąsi iki tinkamo laiko ir tinkamu metu pradėti valingai šlapinti.

Kalbos sutrikimai, kaip antai disfazija ir afazija, sutrikusios pažintinės funkcijos bei pablogėjusi ligonio funkcinė būklė yra susiję su šlapimo nelaikymu, taip pat kaip ir ne urologinės insulto komplikacijos, sąlygotos išmatų susikaupimo, medikamentų ar padidėjusio skysčių kiekio. Bet koks vaistas, kuriam būdingas α adrenoreceptorius blokuojantis poveikis sustiprins šlaplės rauko silpnumą, o, tuo tarpu, anticholinerginiai vaistai gali sąlygoti retenciją. Diuretikai gali sukelti šlapimo pūslės raumens susitraukimą dėl greito šlapimo pūslės užsipildymo, o pats insultas gali pabloginti cukrinio diabeto kontrolę ir sukelti gliukozuriją. Be to, šlapimo takų infekcijos bei nedidelis estrogenų kiekis moterims pomenopauziniu laikotarpiu gali turėti įtakos prastesnei šlapimo pūslės ir sfinkterio kontrolei .

Gydymas

Kadangi šlapimo nelaikymo, susijusio su insultu, tipai ir priežastys nėra iki galo aiškūs, todėl insultą patyrusių ligonių šlapimo nelaikymo gydymui nėra skiriamas reikiamas dėmesys, o problema yra didelė. Šlapimo nelaikymo gydymas insultą patyrusiems ligoniams yra naudingas. Vyrams gali būti naudinga transruretrinė prostatos rezekcija, kai yra šlapimo tėkmės obstrukcija, o konservatyvios priemonės neefektyvios.Žymų pagerėjimą sukelti arba išgydyti šlapimo nelaikymą gali visa eilė farmakologinių priemonių, specialus tualeto režimas, operacinis gydymas, kateterizacija bei elgesio terapija.

Pastaruoju metu įrodyta, jog, gydant šlapimo nelaikymą (ne insultą patyrusiems ligoniams), yra labai efektyvi fizioterapija bei šlapimo pūslės treniravimo pratimai.

Pagalba po insulto organizuojama atsižvelgiant į vyraujantį šlapimo nelaikymo tipą.

Nelaikymas ir Parkinsono liga

Parkinsono liga – tai lėtinė progresuojanti neurodegeneracinė liga, kurios metu nyksta tam tikros galvos smegenų srities, dalyvaujančios judesių kontrolėje, ląstelės, todėl labiausiai sulėtėja ir pasunkėja judesiai. Ligos pagrindą sudaro specialios biocheminės medžiagos – dopamino – kiekio sumažėjimas nervų sistemoje dėl šią medžiagą gaminančios tam tikros galvos smegenų zonos, vadinamos juodąja medžiaga, ląstelių nykimo. Svarbus ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų (acetilcholino, glutamato) pusiausvyros sutrikimas. Nervų sistemoje šios medžiagos dalyvauja informacijos perdavime, todėl, sutrikus jų tarpusavio pusiausvyrai, lėtėja ar/ir nebevyksta impulso plitimas tam tikrose srityse – ypač tose, kurios dalyvauja judesių kontrolėje. Parkinsono ligą lydi ir šlapinimosi sutrikimai. Daugiau nei 40 proc. pacientų sergančių Parkinsono liga nustatomi apatinių šlapimo takų dirginimo simptomai. Dažniausia šlapimo nelaikymo forma sergant Parkinsono liga – dirglioji šlapimo pūslė.

Šlapimo pūslės prisipildymo simptomai:

• Nesulaikomas potraukis šlapintis
• Šlapinimasis dažnai ir nedideliais šlapimo kiekiais
• Šlapinimasis naktį
• Skausmingas šlapimo pūslės prisipildymas
• Šlapimo nelaikymas

Šlapimo pūslės ištuštinimo simptomai:

• Apsunkinta šlapinimosi pradžia
• Silpna šlapimo srovė
• Nevisiško pasišlapinimo jausmas
• Nutrūkstanti šlapimo srovė
• Būtinybė įsitempti ir stangintis, kad pradėti šlapintis
• Šlapimo lašų varvėjimas po nusišlapinimo

Pagalba pacientams:

• Pagrindinės ligos kontrolė priešparkinsoniniais vaistais.
• Bendrosios priemonės: dieta, reguliarus šlapinimasis, vidurių užkietėjimo kontrolė, dubens dugną stiprinantys pratimai ir kitos priemonės, taikomos dirgliajai šlapimo pūslei gydyti.
• Esant reikalui naudojami šlapimą sugeriantys gaminiai ar kateteriai. Vengti ilgalaikio kateterizavimo dėl šlapimo takų infekcijos pavojaus.
• Skiriami vaistai dirgliajai šlapimo pūslei gydyti. Kai kurie iš jų gali pabloginti šių pacientų protinę būklę, sukelti sumišimą, tad skiriant šiuos medikamentus būtina stebėti pacientus dėl pašalinių vaistų reiškinių.
• Esant reikalui gydytojas psichiatras gali paskirti nuotaiką gerinančių ar elgesio problemas koreguojančių vaistų.
• Esant judėjimo sutrikimams užtikrinti patogią aplinką bei galimybę saugiai pasiekti tualeto patalpą.

Nelaikymas ir demencija

Demencija (lot. de –be, mentis – protas) yra klinikinis sindromas, pasireiškiantis buvusių normalių pažinimo funkcijų įgytu pablogėjimu, sutrikdančiu kasdienę veiklą. Svarbiausios pažinimo funkcijos – tai atmintis, intelektas, kalba, skaičiavimas, motorinė veikla, konstrukciniai gebėjimas.Šlapimo nelaikymas tarp demencija sergančiųjų stebimas dažniau (53 proc.) nei nesergančiųjų demencija (13 proc.) ir gali svyruoti nuo 11 iki 90 proc.

Kodėl sergantys demencija praranda šlapimo pūslės kontrolę:

• Demencijos sindromas pažeidžia atmintį, erdvės suvokimą, pažintines funkcijas, o kartais gali atsirasti esant kaktinės skilties pažeidimui (Picko liga) atsiranda socialiai nepriimtinas elgesys.
• Dėl atminties sutrikimų pacientai gali būti sutrikę, sumišę ir praradę orientaciją.
• Demencija pažeidžia smegenų gebėjimą atpažinti poreikį šlapintis, valingai sulaikyti šlapimą, surasti tualeto patalpą, pilnai ištuštištinti šlapimo pūslę, nusiimti drabužius šlapinantis.
• Sergant demencija gali būti ir kitos šlapimo nelaikymo priežastys, kaip antai infekcija, atrofinis vaginitas, padidėjusi prostata, elgesio sutrikimai ar vaistų pašaliniai reiškiniai.
• Demencijos sindromo atveju dažniausiai stebimas įtampos šlapimo nelaikymas arba dirglioji šlapimo pūslė, tačiau būtina išsiaiškinti visas pagydomas priežastis
• Sergantiems demencija gali būti stebimas ir šlapimo susilaikymas.
• Vidurių užkietėjimas itin dažna pagyvenusių žmonių problema, o sergant demencija dėl dar blogesnių mitybos įpročių ir nesugebėjimo tinkamai naudotis tualetu, paplitimas dar dažnesnis.
• Išmatų nelaikymas stebimas rečiau, tačiau 50-70 proc. pacientų varginamų šlapimo nelaikymo, nustatomas ir išmatų nelaikymas.
• Dvigubas išmatų ir šlapimo nelaikymas nustatomas 12 kartų dažniau, nei vien tik išmatų nelaikymas.

Progresuojant demencijai mažėja gebėjimas naudotis tualetu, sergantieji gali šlapintis ir tuštintis ne tam skirtos vietose, nerasti ar neatpažinti tualeto, tualeto reikmenis naudoti ne pagal paskirtį, nesugebėti nusirengti laiku. Demencijos sindromo atveju neteisingai interpretuojami kūno pojūčiai, signalizuojantys apie poreikį šlapintis ar tuštintis, todėl sergantysis nejaučia poreikio eiti į tualetą ar sulaikyti šlapinimąsi iki kol bus galima pasinaudoti tualetu. Problemos gali paryškėti nepažįstamoje, pablogėjus somatinei būklei. Apatija ir depresija taip pat gali įtakoti higieninius įpročius.

Ką daryti:

• Nustatyti galimas šlapimo ir išmatų nelaikymo priežastis, siekti jas pašalinti.
• Įvertinti ankstesnius naudojimosi tualetu, šlapinimosi, tuštinimosi įpročius;
• Nustatyti esantį šlapimo nelaikymo tipą;
• Reguliarus naudojimasis tualetu: pvz. pasiūlyti nueiti į tualetą ryte tik atsikėlus, vėliau dienos metu – kas 2-3 valandas.
• Dubens dubenis stiprinantys pratimai gali būti neveiksmingi, nes šie pacientai sunkiai įsisavina naują informaciją ir išmoksta naujų dalykų;
• Tualeto bei vonios kambario duris rekomenduojama pažymėti labai aiškiomis nuorodomis: tiek klasikiniais simboliais, tiek užrašyti žodį „tualetas“;
• Užtikrinti, kad kelyje iki tualeto nėra jokių kliūčių.
• Esant galimybei tualeto ir vonios kambario duris palikti praviras, kad sergantysis žinotų, kad viduje nieko nėra;
• Tualete turi būti įrengti pasilaikymo turėklai, paaukštinta sėdynė;
• Tualeto dangtis turi būti kontrastingos, skirtingos nei grindų spalvos;
• Jei sergantysis prašosi į tualetą, priminti, kur jis yra arba palydėti;
• Neretai dėl bendravimo problemų sergantysis negali pasakyti, kad nori į tualetą; tokiu atveju bandyti spėti iš elgesio (nerimastingas, nusirenginėja) apie paciento norus ir poreikius;
• Jei tualetas per toli, ar dėl judėjimo problemų sergantysis juda lėtai, kambaryje ar palatoje pastatyti kėdę-tualetą;
• Supaprastinti aprangą, kad esant skubiam poreikiui pasinaudoti tualetu galėtų greičiau nusirengti, pvz. į drabužius vietoje sagų įsiūti lipnias juostas, parinkti drabužius, kuriuos lengva nusirengti;
• Jei atėjęs į tualetą nebežino ką daryti, tada reikėtų vadovauti pacientui paprastomis instrukcijomis, pvz., „nusimaukite kelnes“, „nusimaukite apatines kelnes“, „sėskitės“ ir pan.;
• Jei sergantysis nebesupranta ir tokių instrukcijų, reikia padėti nusirengti, atsisėsti, nusišluostyti ir pan.;
• Hiperaktyvūs pacientai šlapinimosi ir tuštinimosi metu neišbūna atsisėdę, stojasi, tokiu atveju nereikėtų versti sėdėti, o leisti atsistoti ir vėl atsisėsti;
• Svarbu gera odos higiena;
• Pritaikyti tinkamas sugeriančias priemones;
• Jei vargina dažnas šlapinimasis naktį, riboti skysčių vartojimą antroje dienos pusėje.
• Vengti naudoti nuolatinius kateterius dėl šlapimo takų infekcijos.
• Subalansuota mityba ir vidurių užkietėjimo profilaktika.
• Išlaikyti sergančiojo orumą ir užtikrinti privatumą.
• Skirti vaistus dirgliajai šlapimo pūslei gydyti- oksibutininas, tolterodinas (stebėti dėl pašalinių reiškinių, kaip natai šlapimo susilaikymo, pažinimo funkcijų pablogėjimų, vidurių užkietėjimo, sumišimo ir pan.

Nelaikymas ir vėžiniai susirgimai