Įvairiais skaičiavimais, šlapimo nelaikymas kamuoja beveik kas dešimtą žmogų. Net 60 proc. vyresnių negu 65 metų amžiaus žmonių turi šį negalavimą. Šlapimo nelaikymo atsiradimui svarbi šlapimo pūslės funkcija.

Suaugusio žmogaus maksimalus šlapimo pūslės tūris vidutiniškai siekia apie 500 ml. Per parą inkstai išskiria apie 1-21 šlapimo, kuris šlapimtakiais susirenka šlapimo pūslėje. Besipildydama šlapimo pūslė plečiasi, dirginami jos sienelėse esantys receptoriai. Susikaupus apie 200 ml šlapimo, atsiranda noras šlapintis. Šlapimo ištekėjimą valingai kontroliuoja tarpvietės raumenyne išsidėstę šlapimo pūslės sfinkteriai. Žmogaus tarpvietės struktūra sudėtinga. Moterų tarpvietę kerta trys kanalai – tiesioji žarna, šlaplė ir makštis, vyro du – tiesioji žarna ir šlaplė. Todėl moterų tarpvietė yra gerokai silpnesnė. Žmogaus tarpvietė evoliucijos eigoje tapo gana silpna kūno vieta dėl vertikalios žmogaus stovėsenos. Žmogui pradėjus vaikščioti ant dviejų kojų, gerokai padidėjo spaudimas į šlapimo pūslės sfinkterius ir tarpvietę. Todėl su amžiumi ar esant kitoms patologinėms būklėms, tarpvietės muskulatūra silpnėja. Kartu silpnėja ir šlapimo pūslės sfinkteriai – atsiranda lėtinis šlapimo nelaikymas.

Patogenezė

Išskiriami šie lėtinio šlapimo nelaikymo tipai:

1. Dirgli šlapimo pūslė. Dėl nervinės reguliacijos sutrikimų padidėja šlapimo pūslės dirglumas. Šiam tipui būdingas staiga atsirandantis nenumaldomas noras šlapintis. Pacientas tiesiog negali iškentėti nepasišlapinęs. Ši šlapimo nelaikymo forma gali atsirasti dėl įvairių lėtinių ligų, išsėtinės sklerozės, centrinės nervų sistemos navikų ir traumų, demencijos, Alzhaimerio ligos, endokrininių sutrikimų (cukrinio diabeto, hipotirozės), urologinių ligų (šlapimo pūslės uždegimų, šlapimo pūslės akmenų), dubens organų operacijų ir kt.
   II. Fizinio krūvio (įtampos) šlapimo nelaikymas. Fizinio krūvio ar įtampos metu šlapimas teka be noro šlapintis, mažomis porcijomis, padidėjus slėgiui pilvo ertmėje. Šį sutrikimą gali sukelti gimdymo traumos, mažojo dubens operacijos, nutukimas, sunkus fizinis krūvis, lėtinis vidurių užkietėjimas, ilgai užsitęsęs kosulys, kai kurios lėtinės ligos, medikamentai. Šis šlapimo nelaikymo tipas dažniausias moterims.
   III. Perpildytos šlapimo pūslės tipas. Jaučiamas apgaulingas noras šlapintis, silpnėja srovė, atsiranda ne visiško pasišlapinimo pojūtis. Šio tipo šlapimo nelaikymas dažnesnis vyrams. Dažniausia priežastis -prostatos ligos. Šlapimo nutekėjimą taip pat gali apsunkinti navikas, šlaplės spazmai, kai kurie medikamentai.
   IV. Funkcinio tipo šlapimo nelaikymas. Dažniausiai pasitaiko asmenims po traumų, turintiems ryškių suvokimo sutrikimų, sergantiems Alzhaimerio liga, neįgaliems. Žmogus silpnai jaučia norą šlapintis, pasišlapina nespėjęs nueiti į tualetą arba pasiunti basono. V. Mišrus šlapimo nelaikymas. Šiam tipui būdingi anksčiau apibūdintų tipų požymiai.

Diagnostika

Didžiąją dalį informacijos apie ligą, jos eigą ir atsiradimą galima sužinoti kruopščiai išklausius nusiskundimų ir anamnezės. Labai svarbus pacientų gyvenimo būdo ir kokybės išsiaiškinimas, požiūrio į problemą ir noro gydytis įvertinimas.

Fizinis ištyrimas: pilvo, šlapimo pūslės apčiuopa, tyrimas per rectum (įvertinamas analinis raukas, prostatos padidėjimas, išmatų konsistencija), moterims – ginekologinis ištyrimas (įvertinant makšties gleivinės atrofiją, gimdos slinkimą ar nusmukimą, tarpvietės pažeidimą), forsuoto kosulio testas tiriant šlaplę, neurologinis, psichiatrinis ištyrimas.
Laboratoriniai testai: šlapimo tyrimas, prireikus šlapimo pasėlis. Įtarus sistemines ligas atliekami atitinkami laboratoriniai tyrimai.

Instrumentiniai tyrimai: echoskopija (įvertinama inkstų ir šlapimo pūslės būklė, liekamojo šlapimo kiekis, prostatos dydis), urodinaminiai tyrimai (cistometrija, uroflow testas), esant indikacijų – endoskopinis šlaplės, šlapimo pūslės tyrimai.

Gydymas

Nustačius šlapimo nelaikymo priežastį, gydoma pagal nustatytus algoritmus. Deja, dažniausiai konkrečios šlapimo nelaikymo priežasties nustatyti nepavyksta. Tenka parinkti efektyvų patogenetinį ar simptominį šlapimo nelaikymo, kaip pagrindinės ligos, gydymą. Gydymo tikslas – suretinti šlapimo nelaikymo epizodus ar pasiekti visišką šlapimo sulaikymą, pagerinti pacientų gyvenimo kokybę. Svarbu, kad pacientas suprastų, jog jis pats gali stipriai veikti ligos eigą keisdamas gyvenimo būdą ir įpročius.

Gydymas pradedamas nuo nemedicininių, visiems prieinamų priemonių. Visų pirma rekomenduojama numesti antsvorį, didinti fizinį aktyvumą, skatinami sveikos mitybos įpročiai. Svarbu atsikratyti žalingų įpročių, riboti ir kontroliuoti vartojamų skysčių kiekį, laikytis šlapinimosi režimo (reguliariai šlapintis). Svarbu taip sutvarkyti gyvenamąją aplinką, kad būtų patogu ir nesunku skubiai pasiekti tualetą. Esant įtampos šlapimo nelaikymui, rekomenduojami dubens dugno raumenų pratimai, fizioterapijos procedūros. Vis dėlto dažnai prireikia ir medikamentinio gydymo. Viena dažniausiai naudojamų vaistų grupių yra anticholinerginiai vaistai. Šie preparatai slopina šlapimo pūslės funkciją, šlapimo pūslės sienelės raumenų tonusą. Šie preparatai turi ir nepageidaujamų poveikių. Vienas dažniausių – gleivinių sausumas, sekrecijos slopinimas. Inkontinencijos gydymui sėkmingai naudojami ir antidepresantai. Jie atpalaiduoja šlapimo pūslės sienelės raumenis, o šlapimo pūslės kaklelio raumenų tonusas padidėja. Kiti medikamentai, naudojami šlapimo nelaikymui gydyti, veikia įvairias patogenetines grandis. Tai ir antibiotikai, ir pakaitinė hormonų terapija, kitos medikamentų grupės.

Šlapimo nelaikymo radikaliam gydymui gali būti pasirenkama ir chirurginė taktika. Žinoma nemažai metodikų, kaip sustiprinti tarpvietės muskulatūrą, palengvinti šlapimo pūslės sfinkterio darbą. Paminėtinos kolposuspensija atviru ar laparoskopiniu būdu, retropubinė kolpopeksija, „SPARC“ raiščio viršgaktinė implantacija ir kitos. Moderniausios metodikos siūlo silikoninius intarpus šalia šlapimo pūslės sfinkterio, sakralinių nervų stimuliatoriaus implantacijas, botulino toksino injekcijas ir kt.

Šlapimo nelaikymo gydymo metodikų yra daug, tačiau nė viena neužtikrina visiško išgijimo. Dažniausiai pasirenkamas kompleksinis gydymas.

Aivaras Grybas
Lietuvos sveikata/ Gydytojui praktikui