Jau virš metų gyvenu su šlapimo nelaikymu. Prieš metus man nutiko insultas ir kovojant su jo pasekmėmis teko suprasti, kad turiu ir šlapimo nelaikymą. Aš esu mokytoja, likimo ironija, paskutiniais metais prieš pensiją (buvo likę keli mėnesiai) man nutiko insultas. Mokytojo darbas, kaip žinia, kupinas įtampos ir nuolatinio streso, bet per tiek darbo metų, jau buvo įtikėjusi, kad esu atspari stresui ir tikrai negalvojau, kad mane ištiks insultas. Atrodė, kad čia vyresniems nutinka ir gal labiau vyrams ar bent jau turintiems antsvorį. Aš visada buvau sportiška, darbas su jaunimu neleidžia užkerpėti: lankiau šokius, su grupele bendraminčių rengdavom savaitgalinius ėjimo žygius.

Tas insultas man buvo dvigubas, o gal net trigubas smūgis. Laukiau pensijos, planavau, kaip išvyksiu į užsienio kelionę, paskui ilsėsiuosi sode prie savo mėgiamų gėlių. Viskas buvo pastumta į šalį ir atidėta ateičiai. Gulėjau ligoninės lovoje ir meldžiau Dievo, kad apsaugotų nuo komplikacijų. Jis apsaugojo ir padėjo man atsistatyti po ligos, tačiau vieną komplikaciją visgi paliko – šlapimo nelaikymą. Tai buvo bene sunkiausiai pakeliamas likimo smūgis… Pamenu, ligoninėje sesuo vilko man sauskelnes, o mane lyg replėmis gniauže gėdos jausmas, jis niekaip neapleido. Išėjus iš ligoninės, jau namuose, sauskelnės išliko dar gerą pusmetį.

Dirbau su kineziterapeute, kad atsistatytų vaikščiojimo funkcija, kad gerai valdyčiau ranką ir koją. Ji nedrąsiai pasiūlė pratimų dubens dugno stiprinimui. Kai pabandžiau sutraukti raumenis, kaip ji mokė, supratau, kad nieko ten nejaučiu. Darėme kitokius pratimus. Labai tikėjausi, kad kaip pavyko susigrąžinti ranką ir koją, taip pavyks susigrąžinti ir gebėjimą išlaikyti šlapimą šlapimo pūslėje. Stebėjau gerą pokytį – sauskelnes pakeičiau į įklotus, aiškiai ėmiau jausti, kada noriu pasišlapinti, tačiau vis būdavo tokių išbėgimų, kurių nepajėgdavau suvaldyti jokia minčių ar kokių raumenų jėga.

Mane prižiūrinti gydytoja neurologė pasakė, kad šlapimo nelaikymas gali išlikti visam gyvenimui. Žinoma, neturiu prarasti vilties ir ypač noro mankštinti dubens raumenis.

Pagaliau tapau pensininke, šią vasarą gyvenu sode. Save juokaudama vadinu pensininke su bagažu: truputį velku koją, nėra tiek jėgos vienoje rankoje kiek kitoje ir dar nelaikau šlapimo. Po šito sakinio sodo kaimynės, kurios pas mane vakarais užsuka atsigerti arbatos ir aptarti daržų-gėlynų reikalų, ima karčiai juoktis. Joms dėl kitų priežasčių taip pat jau yra šlapimo nelaikymas, tad esame beveik bendraminčių grupė.

Per šiuos metus supratau, kad žmogus gali susitaikyti su sunkiausia situacija. Iki insulto jei kas būtų pasakęs, kad dar turėsiu ir šlapimo nelaikymą, būčiau pasakiusi, kad to nepakelsiu. Pakėliau, ištveriu kasdien ir mokausi su tuo gyventi. Rudenį grįšiu gyventi į miestą, tikrai nenoriu tūnoti namuose. Juk esu pensininkė, pagaliau galiu mėgautis laisvu laiku, visokiais renginiais, parodomis, bendravimu su draugėmis, reiks ir anūkus prižiūrėti. Aš noriu gyventi tokį gyvenimą, koks man patiktų. Ir tikrai neleisiu, kad ištekantis šlapimas iš manęs tai atimtų.

Perskaičiau visus jūsų tinklalapyje publikuotus skaitytojų laiškus ir jie mane įkvėpė. Žmonės atrado savyje stiprybės, jie kovojo už save, lipo per gėdos jausmą. Aš irgi turiu tokios stiprybės, juk išgyvenau po insulto!

Dėkoju jums už visą tą informaciją, už konsultacijas. Noriu ir aš įkvėpti tuos, kuriems šlapimo nelaikymas įvyks lyg žaibas iš giedro dangaus. Kaip sakoma, persižegnokite ir susiraskite gerą kineziterapeutą, laukia daug mankštų. Jokiu būdu nepasiduokite ir nesusitaikykite su bloga savo savijauta. Mes patys sprendžiame, kaip jausimės ir koks bus mūsų gyvenimas.

Zita, Kaunas