Po vasaros grįžus į miesta dažnai automobilį palieku prie namų ir į darbą važiuoju visuomeniniu transportu: pigiau ir nesugaišti tiek laiko kamščiuose. Neseniai viena scena autobuse privertė mane labai susimąstyti ir net imtis laiško jums rašymo.

Įlipau į autobusą ir greitai supratau, kad jame kažkas ne taip, žmonės tokiais ištysusiais veidais nedrąsiai žiūrėjo vienas į kitą, vis atsigręždami pažiūrėti kas jiems užnugarų. Vos užsidarė autobuso durys tapo aišku, kodėl taip yra -apgaubė šlapimo kvapas.

Akies krašteliu pamačiau, kad visi keleiviai žiūri į vieną  žmogų. Aš jo įlipęs nepastebėjau. Jau kitoje stotelėje kažkas iš keleivių priėjo prie vairuotojo ir kažką jam pasakė. Vairuotojas, aukštas stambus vyras, energingai palikęs savo kabiną nužingsniavo prie to, kuris greičiausiai ir skleidžia tą kvaą.  Jis paprašė jo išlipti. Atsisukau ir pamačiau tokį mielo veido seneliuką, smakru atsirėmusį ant lazdos. Neatrodė girtas ir nebuvo jokių asocialumo požymių. Jis žiūrėjo užvertęs galvą į gerokai per didelį tam autobusui vairuotoją ir murmėjo, kad jam tik iki Šeškinės reikia. Vairuotojas įsikarčiavo, grasino kviesti policiją, paskui greitąją, kai seneliukas pasakė, kad jis pats žino, jog smirda, bet ką jis gali padaryti, vairuotojo įkarštis lyg ir pamažėjo, juolab, kad kilo šurmulys dėl besišnibždančių keleivių.

Po šių žodžių seneliuko pagailo autobusu važiavusiems keliems vyrams. Jie siūlė  važiuoti toliau. Sutiko ir kiti, nes tapo akivaizdu, kad jeigu čia reikės dėl senuko išvedimo iš autobuso laukti greitosios ar policijos, tai kelionės tikslo nei vienas nepasieks laiku. „Iki Šeškinėsœ“, kaip sakė senukas – tai jau kita stotelė. Vairuotojas burbėdamas „vieną kartą jiems leidi, tai jie paskui visada taip daro“ leidosi atgal į savo kabiną.  Autobusas pajudėjo ir visų elgesys autobuse staiga pasikeitė: moterys neslėpdamos pasipiktinimo dengė veidus skaromis ar rankomis, piktai žvilgsniu varstė tą seneliuką. O kai autobuso durys atsidarė, kelios ėmė žvilgsniu rėkti tam seneliukui, kad jis išliptų. Išlipau ir aš.

Mane ši situacija labai supykdė. Nebuvo ten tas kvapas jau toks, kad pykintų ar ašarotų akys. Ir piktinosi vyresnio amžiaus moterys! Užauginusios gi vaikus, ne vienerius metus šlapimo ir išmatų kvapą uosčiusios. O ir pačios gal jau kas trečia susidurūsi pati su lengvu šlapimo nelaikymu. Kodėl buvo demonstruojamas toks nepakantumas?

Ir kas per nesąmoningas vairuotojo pasiūlymas kviesti greitąją? Dėl ko? Kad vyras nelaiko šlapimo ir nesinaudoja šlapimą sugeriančiomis priemonėmis? Ȍia ne gyvybės ir mirties klausimas. Už tą iškvietimą dar kažkas turėtų susimokėti.

O ir kodėl reikia kaltinti tą seneliuką? Jis yra sergantis žmogus, tačiau neišgalintis nusipirkti priemonių ar net nežinantis, kad yra kokių pagalbos būdų. Valstybė jam greičiausiai nekompensuoja nei vienos sauskelnės. O iš jo lazdos ir kuklios aprangos sprendžiu, kad gyvena jis labai vargingai. Mes nežinom jo situacijos. Tai kodėl smerkiam? Kodėl visu kūnu demonstruojam, kad nuo jo smirda ir todėl jis kažkoks nevala ar prastesnis žmogus?

Pradėjau rašyti jums, nes jau trečia diena negaliu to pamiršti ir pradėjau save barti, kodėl nepakalbėjau su tuo seneliuku, nepasakiau jam, kur ieškoti pagalbos, nenusivedžiau jo į vaistinę ir nenupirkau jam sauskelnių, neapgyniau jo prieš visas tas autobuso „bobas“.

Pykstu ant savęs. Ir pykstu ant tų keleivių, kurie važiavo su manim ir pyko ant senuko. Pykstu, kad gyvenu tokioje visuomenėje, kur pykstama ant sergančio žmogaus.