Pastarųjų kelių metų statistika rodo, kad beveik per pusę daugiau nustatoma šlapimo nelaikymo diagnozių. Ši liga kartais nutinka lyg žaibas iš giedro dangaus (po kokių nors medicininių procedūrų, kaip kitų ligų simptomas), o kartais žmogui prireikia daugiau nei trijų metų, kad jis pripažintų sau, o vėliau ir gydytojui, jog turi šlapimo nelaikymą. Pasak psichoterapeutės Daivos Žukauskienės, sergantis kūnas, nauja diagnozė gali išmušti pagrindą iš po kojų, tačiau susigrąžinti dvasinę stiprybę būtina. Šlapimo nelaikymą turinčius pacientus ir jų artimuosius konsultuojanti VšĮ Inkocentras vadovė Jurga Misevičienė sako, kad ši diagnozė nėra priežastis nustoti gyventi visavertį gyvenimą.

Silvijos istorija

Neseniai į VšĮ Inkocentras pašto dėžutę atėjo laiškas iš nuo Silvijos iš Kauno. Pensininkė rašė, kaip ją ištiko insultas ir tuo pačiu lyg žaibas iš giedro dangaus nutiko ir šlapimo nelaikymas. „Tas insultas man buvo dvigubas, o gal net trigubas smūgis. Laukiau pensijos, planavau, kaip išvyksiu į užsienio kelionę, paskui ilsėsiuosi sode prie savo mėgiamų gėlių. Viskas buvo pastumta į šalį ir atidėta ateičiai. Gulėjau ligoninės lovoje ir meldžiau Dievo, kad apsaugotų nuo komplikacijų. Jis apsaugojo ir padėjo man atsistatyti po ligos, tačiau vieną komplikaciją visgi paliko – šlapimo nelaikymą. Tai buvo bene sunkiausiai pakeliamas likimo smūgis… Pamenu, ligoninėje sesuo vilko man sauskelnes, o mane lyg replėmis gniaužė gėdos jausmas, jis niekaip neapleido. Išėjus iš ligoninės, jau namuose, sauskelnės išliko dar gerą pusmetį“, – rašo Silvija. Moteris priduria, kad ją prižiūrinti gydytoja neurologė sakė, jog šlapimo nelaikymas, nors ir ne toks stiprus, tačiau gali išlikti visam likusiam gyvenimui.

„Per šiuos metus supratau, kad žmogus gali susitaikyti su sunkiausia situacija. Iki insulto jei kas būtų pasakęs, kad dar turėsiu ir šlapimo nelaikymą, būčiau pasakiusi, kad to nepakelsiu. Pakėliau, ištveriu kasdien ir mokausi su tuo gyventi. Rudenį grįšiu gyventi į miestą, tikrai nenoriu tūnoti namuose. Juk esu pensininkė, pagaliau galiu mėgautis laisvu laiku, visokiais renginiais, parodomis, bendravimu su draugėmis, reiks ir anūkus prižiūrėti. Aš noriu gyventi tokį gyvenimą, koks man patiktų. Ir tikrai neleisiu, kad ištekantis šlapimas iš manęs tai atimtų“, – laiške Inkocentrui dalinasi moteris. Ji rašo, kad kitų žmonių papasakotos istorijos ją labai įkvėpė. „Noriu ir aš įkvėpti tuos, kuriems šlapimo nelaikymas įvyks lyg žaibas iš giedro dangaus. Kaip sakoma, persižegnokite ir susiraskite gerą kineziterapeutą, laukia daug mankštų. Jokiu būdu nepasiduokite ir nesusitaikykite su bloga savo savijauta. Mes patys sprendžiame, kaip jausimės ir koks bus mūsų gyvenimas“, – taip savo laišką užbaigė Silvija.

 

Ištinka egzistencinė krizė

„Žmogus patekęs į bet kokią egzistencinę krizę – sužinojęs sunkią diagnozę, netekęs artimųjų, bankrutavęs, pasimetęs, sutrikęs – jis atsiranda egzistenciniam vakuume. Jis nebežino krypties, nežino į ką atsiremti, nebežino ko nusitverti, jis jaučiasi visiškai pasimetęs, sutrikęs ir beviltiškas. Logoterapijos kryptį savo veikloje taikantys psichoterapeutai pakvies žmogų grįžti prie šaknų: kas tau yra svarbu, kur gyvenimo prasmė, į ką tu gali atsiremti? Atsakius į šiuos klausimui žmogui sugrąžinamas pagrindas, ta pradinė startinė linija, nuo ko galima kaip nuo tramplino atsispirti ir iškilti iš duobės, į kurią įkrito“, – sako psichoterapeutė Daiva Žukauskienė.

Pasak specialistės, kai susiduriama su šlapimo nelaikymu, žmogus aiškiai suvokia, kad gyvenimas pasikeitė. „Yra didžiulė krizė, kaip dabar su tuo tvarkytis, į ką atsiremti ir į ką atsispirti. Ir tada tenka grįžti prie žmogaus autobiografijos, kaip jis gyveno iki šiol, kas jam buvo svarbu, kur buvo gyvenimo prasmė. Ir ar ta gyvenimo prasmė dingo atsiradus šitai naujai problemai? Žmogus neretai pasako – niekur nedingo gyvenimo prasmė. Taip, aš dabar turiu sukrėtimą, turiu sunkumų, man reikia laiko prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, prie pakitusio ar pakitusios savęs, nes aš dabar kitoks būsiu – nelaikantis šlapimo. Bet ar gyvenimo prasmė mano pakito? Atsakymas – ne. Jeigu man nepasikeitė gyvenimo prasmė ir tikslai, tai aš su savo sutrikimais, apribojimais galiu susitvarkyti ir galiu judėti į priekį“, – aiškina specialistė.

 

Pirmiausia – šlapimo kvapo kontrolė

„Po chemoterapijos, spindulinio gydymo, įvykus traumai – tokių ūmių situacijų, kai per dieną nutinka šlapimo nelaikymas, jų pasitaiko ne taip jau ir retai. Šlapimo nelaikymas gan greitai pasireiškia, jei yra kitos ligos pasekmė, pavyzdžiui, įvykus insultui. Gali išsivystyti po tam tikrų medicininių manipuliacijos ar kaip tam tikros ligos simptomas. Kai žmogui tenka taip staiga susidurti su šlapimo nelaikymu, reikia nemažai pastangų suvokti ir pripažinti, kad su su šlapimo nelaikymu reikės išmokti gyventi“, – sako gydytoja, VšĮ Inkocentras vadovė Jurga Misevičienė.

Į Inkocentrą dažnai užsuka šlapimo nelaikantys pacientai ar jų artimieji pasitarti, sužinoti apie slaugos priemones, apie gydymo galimybes. Misevičienė sako, kad pagalbos būdų esant šlapimo nelaikymui tikrai yra nemažai. „Apsisaugoti nuo šlapimo nelaikymo kvapo, kad jo nejaustų aplinkiniai tikrai įmanoma. Tam yra šiuolaikinės priemonės, kurios leidžia būti pacientui sausam, reikia jas teisingai pasirinkti pagal šlapimo nelaikymo laipsnį. Jeigu pacientas sako, kad būklė šiek tiek susitvarkė ir nereikia sauskelnių, tai gal užtektų įkloto. Įklotų yra įvairių sugėrimų, renkantis įklotą reikia atsižvelgti į tai, kad jis turi tarnauti 8 valandas. Jeigu žmogus išvaikšto su įklotu nuo ryto iki kada eina miegoti, reiškia įklotas yra per didelis. Jeigu įklotą reikia keisti jau po 4 valandų, vadinasi, jis per mažas. Optimaliai parinkus, pacientui užtenka per parą trijų įklotų. Svarbu žinoti, kad nustačius šlapimo nelaikymo diagnozę, 60 vnt. įklotų yra kompensuojama. Vadinasi, pacientui per mėnesį reikia nusipirkti dar papildomai apie 30 vnt. šlapimą sugeriančių gaminių. Ne kartą teko matyti, kad parinkus tinkamą priemonę, kai žmogus įsitikina, kad jis neskleidžia šlapimo kvapo, įvyksta jo nusiraminimas, lyg koks vidinis pokytis ir greitesnis diagnozės priėmimas“, – sako gydytoja J. Misevičienė.

 

Dėmesys žmogaus dvasingumui

„Mane sužavėjo viena psichoterapijos kryptis, ji vadinasi logoterapija. Šios krypties kūrėjas – žinomas psichiatras Viktoras Franklis. Jis kalėjo koncentracijos stovykloje, ten įkvėpė kitus kalinius nepalūžti, nepasiduoti, nors gyvenimo sąlygos buvo siaubingos ir nuolat teko susidurti su faktu, kad bet kurią akimirką gali mirti. Būtent koncentracijos stovykloje Franklis suformavo logoterapijos pagrindus. Mano įsitikinimu, šios terapijos principai labai tinka visiems pacientams, kurie tik susidūrė su nauja diagnoze, bando susitaikyti ir priimti ligą bei stengiasi atrasti jėgų kovoti ir gyventi toliau“, – sako D. Žukauskienė.

Pasak specialistės, logoterapija yra apie žmogaus dvasingumą, bet ne religine prasme, o apie intelekto dvasingumą – kokiomis vertybėmis aš gyvenu ir kas man svarbu mano gyvenime. „Į logoterapijos sąvoką sudėtos tokios labai pamatinės tiesos apie tikslus, gyvenimo prasmę, vertybes ir dvasingumą“, – sako specialistė.

 

Autobiografinis metodas

Ar visi gali atsakyti, kokia jų gyvenimo prasmę? Gal tai nėra lengvas klausimas? Daiva Žukauskienė sako, kad tam ir yra logoterapeutas, kuris turi įrankius, padedančius rasti atsakymą į šį klausimą. „Tai nėra vienos minutės darbas, tai yra nuoseklus žmogaus tyrinėjamas, kuo jis gyveno, kas jam buvo svarbu, ką jam įdiegė šeima, kokios yra šeimos tradicijos, vertybės. Yra toks gana žinomas logoterapijos metodas, kuris vadinasi autobiografinis metodas, kai yra apžiūrimi ne tik kliento šeimos artimieji, bet ir jo giminė, seneliai, proseneliai. Kuo jie tikėjo, kas jiems buvo tas gyvenimo variklis? Tokiu būdu žmogui irgi sugrąžinama prasmė, jis susimąsto apie šeimos idėjų tęstinumą, kaip jis tęsia savo prosenelių, senelių liniją, kaip išpildo jų prasmes, kaip į savo gyvenimo viziją įdeda jų prasmių. Tai nėra lengva, tas kelias nėra akimirkos kelias, bet tai yra labai aiški vieta, kur žmogus gali su pagalba atsistoti, atsiremti ir pasiimti stiprybės“, – sako D. Žukauskienė.

Logoterapija duoda labai aiškų suvokimą, kad bet kokioje krizėje atsidūrus yra viltis, nes yra vektorius į priekį. „O dar geriau sakyti, vektorius į viršų, kuris eina per visas kartas. Ir tai yra nepažeidžiama, žmogaus vertybinio pamato neįmanoma pažeisti nei krize, nei sutrikimu. Tai vienintelė sveika vieta net jeigu serga visas kūnas ar serga visas žmogaus gyvenimas. Suradimas tos sveikosios vietos ir leidžia žmogui už to užsikabinti. Tenka kaip Miunchauzenui pačiam save už plaukų ištraukti iš pelkės“, – sako psichoterapeutė.

 

Kaip padėti sau?

• Susirašykite 20 dalykų, kas šiai dienai jums turi vertę. Kas jums yra svarbu? Ką branginate ir kas yra vertinga?
• Antras etapas – išsibraukite dalykus, kuriuos gali paliesti laikas, kuriuos gali atimti kas nors, pavyzdžiui, įrašėte namus. Juos iš jūsų gali atimti karas, gali sudegti namas, galite bankrutuoti ir jų netekti – čia jeigu namai įrašyti materialine prasme. Bet jeigu namai įrašyti dvasingesne prasme, tai jau atsiranda aiškus suvokimas, kad tokių namų prarasti negali.

 

„Žmonės įvardija tokias vertybes kaip tiesa, santykiai, aš pats sau kaip vertybė, Dievas, tobulėjimas. Kiekvienas pagal save susikuria savo vertybinį sąrašą.  Kai tą sąrašą sudarysite ir išbrauksite tai, ką laikas, likimas ar kažkas gali atimti, dažniausiai lieka vertybės, kurios yra nepaliečiamos. Padarius tokią reviziją, ateina suvokimas, į ką kiekvienas gali remtis. Gal galite remtis į save, į savo dvasingumą, į Dievą, teisybę, šeimą, artimuosius? Tai yra tie kabliukai, už kurių galima užsikabinti, kai labai blogai“, – sako D. Žukauskienė.

Kaip panaudoti tas vertybes – būtų jau trečias etapas. „Tada jau keliamas klausimas, kaip man gali padėti šeima, kaip man gali padėti dievas, kaip man gali padėti teisybė, kaip aš galiu pats sau padėti“, – sako specialistė.

Jeigu sveikata įvardijama kaip vertybė, ar ji yra ta didesnė vertybė ar visgi ją galima atimti? „Psichinės ir dvasinės sveikatos iš žmogaus niekada negalima atimti. Franklis buvo psichiatras ir jis rėmėsi tuo, kad bet kokį sutrikimą, bet kokią ligą savyje turintis žmogus visada turi ir sveikąją dalelę, kuri nėra pažeista ligos.  Pačiame sunkiausiame ligonyje yra vieta, kuri neserga. Žmogus, kuris turi šlapimo nelaikymą ar kitus tuštinimosi organų sutrikimus, jis turi savyje dar daugybę sveikų dalykų, kurie nėra pažeisti ir į kuriuos galima remtis: turite sveikas rankas, akis, sveiką protą. Jeigu viskas serga, vis tiek turite dalelytę sveikatos dvasios, kuri neserga“, – aiškina psichoterapeutė.