Vienas nutikimas mane privertė jums parašyti, nes niekaip negaliu pamiršti. Per atostogas su šeima lankėmės Anykščiuose, gražus, turistinis miestas, daug pramogų. Sustojome dar mieste nusipirkti vandens prieš kelionę namo, jau lipame į automobilį, matau, kad tokioje tuščioje gatvėje šypsosi mums močiutė, eina lyg ir ten pat kur mes. Jau atidarinėju automobilio dureles, o ji taip kažkaip prie pat irgi eina, užkalbina, atidaro rankinuką, siūlo pirkti iš jos kažkokį megztuką už 50 centų, pasakoja, kad sūnus geria, viską neša iš namų, ji neturi pinigų bilietui namo nuvažiuoti…

Daviau aš jai daugiau nei 50 centų, neėmiau jokio megztuko. Miela močiutė, labai jos gaila, bet visai nesinorėjo leistis į pokalbį. Norėjosi, kad ji greičiau eitų savais keliais. Negalvokite, kad esu kokia beširdė, tiesiog nuo močiutės trenkė labai stipriu šlapimo kvapu.

Kelias dienas vis negalėjau pamiršti tos močiutės. Juk vienoje toje moteryje tiesiog sankaupa socialinių problemų. Geriantis sūnus, greičiausia bedarbis, kuris atima iš jos pensiją ir dar daiktus iš namų neša. Ar kokios nors socialinės tarnybos rūpinasi tokia smurto forma šeimoje? Kai pensininkes mamas reikia saugoti nuo geriančių vaikų? Po to kaip tik per televizorių pasipylė pranešimai apie „sūnelius“ sužeidusius ir net nužudžiusius savo mamas. Moterį su vaiku apsaugoti nuo smurtaujančio vyro jau kaip ir pavyksta, o kas apsaugos motiną nuo smurtaujančio vaiko?

Kokios tarnybos turi pasakyti tai močiutei, kad nuo jos smirda šlapimu? Kas pasirūpins, kad jai kažkas duotų kokią priemonę šlapimui sugerti? Tokia visai guvi močiutė pasirodė, tik gyvenimo nuvarginta, bet, matyt, neturi jokios diagnozės, pagal kurią priklauso gauti šlapimą sugeriančių priemonių. Vadinasi, nieko negauna, todėl ir vaikšto prisišlapinusi ir smirda. Aš įsivaizduoju, kad jos gyvenimo situacija, jos finansinė padėtis, kai nuolat yra apvagiama savo vaiko neleidžia net galvoti apie tokią prabangią priemonę kaip įklotas…

Žinau, kaip sunku gauti tas priemones, nes tris metus slaugau savo mamą. Ji gauna, nes turi diagnozę, pagal kurią priklauso, o kiek vargom kol tos diagnozės nebuvo, o šlapimo nelaikymas jau buvo… Tas šlapimo kvapas tampa didžiausia to žmogaus problema. Tai, kas turi likti nematoma, kas turi būti mažytė žmogaus paslaptis – tai tampa labiausiai matoma, labiausiai užuodžiama iš tolo. Ir tai yra visiškai nepakeliama aplinkiniams. Gal kas ir pavežtų tą močiutę iki jos kaimo, bet šalia jos neįmanoma būti. Gal net koks gailestingas žmogus eitų aiškintis, kas ten per pašlėmėkas tas sūnus ir kodėl vietinio kaimelio soctarnybos ar kokie pareigūnai jo nesuvaldo, bet dabar šalia jos neįmanoma būti. Taip jau yra. Per šlapimo kvapą tos moters tikroji gyvenimo tragedija – alkoholikas sūnus, prasta finansinė situacija – tampa visai nematoma aplinkiniams.

Kaltinu save, kad neišdrįsau su ta močiute pasikalbėti, juk mano mamos amžiaus kažkur, juk buvo mūsų namuose to šlapimo tvaiko, galėjau priprasti, galėjau nereaguoti taip gynybiškai, turėjau su ja pašnekėti, kažką padaryti, kad jos gyvenimo negadintų tai, kas iš tikrųjų gali būti sutvarkoma paprasčiausio įkloto pagalba… Kaltinu ir visas tas tarnybas, į kurių akiratį ji turėtų patekti.

Gerai, kad skaitote paskaitas apie šlapimo nelaikymą, kad mažinate tą visuomenėje esantį tamsumą šiuo klausimu. Tačiau reikia kažką daryti ir dėl tokių močiučių. Jos į paskaitas neis, jos vienišos gyvena savo kaimo trobelėse. Kaip joms padėti? Ar mūsų visuomenė subrendo gerumo akcijai „padėk šlapimą nelaikančiai močiutei“? Nežinau… Matyt, dar ne. Ir dėl to labai liūdna.

 

Nijolė, Vilnius