VšĮ Inkocentras pradėjo bendradarbiauti su Lietuvos psichologų sąjunga. Jau surengta viena paskaita Vilniuje, balandžio mėnesį dar viena vyks Kaune. Vilniuje vykusi paskaita užtruko dvigubai ilgiau nei buvo planuota, psichologai stebėjosi, domėjosi ir diskutavo apie šlapimą nelaikančių žmonių slepiamą paslaptį. Kaip padėti žmogui, kuris neigia, nenori pripažinti, slepia savo fizinę ligą? Ar ne ji verčia žmogų tylėti, užsidaryti, izoliuoti save? Kaip galėtų padėti psichologai šlapimą nelaikančiam žmogui?

Psichologai domėjosi

Iki šiol Inkocentras rengė ir rengia paskaitas socialiniams darbuotojams, gydytojams, slaugytojams, tačiau pirmą kartą dėmesys nukrypo į tuos, kurie gydo ne tik kūną. „Tai labai novatoriškas edukacinis sprendimas. Esame pacientams ir jų artimiesiems atstovaujanti organizacija, dar tikrai neįprasta, kai pacientai pasakoja specialistams apie savo problemas, prašo jų mokytis ir mokėti padėti. Tai projektas, kuriuo mes išties didžiuojamės“, – sako VšĮ Inkocentras vadovė Jurga Misevičienė.

Pasak J. Misevičienės, nors į paskaitą susirinko labai nedaug psichologų, ji pamatė, jog tema labai aktuali. „Aš supratau, kad psichologai nelabai susimąsto, jog būtent šlapimo nelaikymas gali atvesti žmogų į psichologo kabinetą. Sulaukiau labai daug klausimų iš tų negausiai susirinkusiųjų. Paskaita užtruko dvigubai ilgiau nei buvo planuota. Specialistai iš karto pabrėžė, kad išgirsta informacija jiems buvo labai svarbi, reikalinga ir įdomi. Mes diskutavom apie problemą, kaip su ja gyventi, kaip psichologai galėtų padėti, ar jie mato tokius pacientus“, – pasakoja J. Misevičienė.

Pasak jos, psichologai labai domėjosi šlapimo nelaikymo gydymo galimybėmis. „Susirinkusieji į paskaitą domėjosi, kaip galima padėti žmogui, nuodugniai aiškinomės, kokios šiuo metu yra prieinamos gydymo metodikos, kaip susitvarkyti su šlapimo nelaikymu ir nemaloniu kvapu, jeigu žmogui negalima padėti, jeigu jis laukia operacijos ar kitos procedūros. Jiems buvo įdomu ir kokias priemones turėtų naudoti žmogus, ar jos apsaugo nuo pratekėjimo bei kvapo. Jiems rūpėjo labai konkretūs dalykai, konkreti pagalba tam žmogui. Teko aiškinti, kad reikia pirkti šlapimui sugerti skirtas priemones, kad yra tam specialiai kuriamos priemonės, o kasdieniai įklotai, parduodami moteriškos higienos skyriuose prekybos centruose yra visai netinkami, jie neužtikrina šlapimo sugėrimo ir kvapo kontrolės. Tai buvo klausimai apie šlapimą nelaikančio žmogaus gyvenimo kokybę“, – sako Inkocentro vadovė.

Slepiama net nuo psichologų

Diskutuodami psichologai bandė suprasti, kodėl tokioje didelėje organizacijoje, vienijančioje virš 500 specialistų, susidomėjimas šlapimą nelaikančio paciento gyvenimo kokybe, jo psichologinėmis problemomis, buvo toks mažas. „Tai yra sveikatos problema, kuri nėra matoma, ją lengva slėpti, iš jos padaryti asmeninę paslaptį. Psichologai, kurie dirba su lėtines diagnozes turinčiais pacientais, iš karto sužino, kokia liga žmogus serga. Tai nėra slepiama, nes neretai būtent liga tampa priežastimi ieškoti psichologinės pagalbos. Tuo tarpu šlapimo nelaikymas yra stigma, gėda ir net psichologui apie tai nesakoma“, – aiškina J. Misevičienė.

Todėl specialistai labai susidomėję tikslino gretutinius susirgimus, kuriems esant būna ir šlapimo nelaikymas. „Manau, kad pas psichologus lankosi darbingo amžiaus žmonės. Mes šnekėjom apie jaunus žmones, turinčius lėtines diagnozes. Psichologai labai domėjosi kokioms ligoms esant gali būti šlapimo nelaikymas: po traumų, išsėtinė sklerozė, įskilas stuburas, prostatos vėžio operacijos, gerybinės prostatos ligos. Pirminės diagnozės, kurias žmogui negėda pasakyti leistų suvokti ir apie kitus procesus, kurie vyksta su žmogaus kūnu ir veikia jo psichinę sveikatą. Jeigu psichologas konsultuoja sergantį išsėtine skleroze, tikėtina, kad žmogus dar gali turėti ir šlapimo nelaikymą“, – sako J. Misevičienė.

Paskaitoje buvo diskutuojama ir apie psichologo vaidmenį teikiant psichologinę pagalbą šlapimą nelaikančiam žmogui. Tapo aišku, kad psichologai gali padėti žmogui išsiaiškinti tikrąją jo psichologinių negalavimų priežastį. „Psichologas užduodamas tam tikrus klausimus, kreipdamas žmogų tam tikru keliu, gali padėti jam išsiaiškinti, kas yra tikroji jo blogos savijautos, nemigos ar kitų problemų priežastis. Pavyzdžiui, aiškinantis, kodėl žmogus nemiega, jaučia nerimą ar liūdesį, paskatinti jį kreiptis pagalbos į gydytojus ir tą būklę tvarkyti. Jeigu žmogus su savo skundais ateina ne pas urologą, o pas psichologą, tada itin svarbu gebėti atpažinti problemą ir nukreipti žmogų pas tinkamą specialistą, dar įtikinant jį, kad jam tokios pagalbos reikia“, – kalba Inkocentro vadovė.

Gyvenimo kokybės klausimai

Ar psichologams buvo svarbu suprasti ir atpažinti pas jį kabinete sėdintį šlapimą nelaikantį žmogų? „Dažniausiai šlapimą nelaikantį žmogų išduoda jaučiamas šlapimo kvapas. Nors ir iš tam tikrų žmogaus elgesio bei gyvenimo būdo ypatybių irgi galima daryti išvadas apie turimą šlapimo nelaikymą. Pavyzdžiui, žmogus būna labiau uždaras, nenori niekur eiti, keliasi naktį į tualetą, nenori niekur važiuoti. Aš drąsinau psichologus, kad jeigu jiems kyla įtarimų, jie turėtų klausti žmogaus. Tik jokiu būdu neklauskite, ar žmogus neturi šlapimo nelaikymo. Klausti reikia – kaip jūs šlapinatės? Tai yra raktas, kuris atrakina atvirumą. Žmogus gali lengviau prisipažinti, kad, pavyzdžiui, laksto ir laksto į tualetą dėl to naktį neišsimiega. Jau yra signalas, psichologui nereikia aiškintis, ar čia pūslė dirgli, ar čia infekcija, ar dar kažkas. Tegul jis  nukreipia žmogų pas gydytoją, suteikia jam taip trūkstamos drąsos kreiptis į gydytoją“, – kalba Inkocentro vadovė.

Darbingo amžiaus žmogui šlapimo nelaikymas sukelia didelį psichologinį diskomfortą, finansinį, darbinį, karjeros galimybių mažėjimą, darbines problemas, paveikia šeimyninius santykius. „Pavyzdžiui, ateina moteris ir skundžiasi, kad yra prasti santykiai su vyru, ji nenori su juo mylėtis. Galima išsiaiškinti, kad lytinio akto metu patiriant orgazmą, ji nesulaiko šlapimo, ir tai ją atgraso nuo lytinių santykių. Bet ji nedrįsta vyrui pasisakyti“, – aiškina J. Misevičienė. – „O užtektų jai išdrįsti apie tai pasikalbėti su gydytoju, ji gautų siuntimą pas specialistą, atliktų reikiamus ir gautų gydymą. 70 proc. atvejų šlapimo nelaikymas yra išgydomas. Tačiau neretai prireikia penkerių metų, kol šį susirgimą turintis žmogus išdrįsta apie jį pasakyti savo gydytojui. Labai norėtųsi, kad ir psichologams žmonės drąsiai apie tai prisipažintų ir jie kartu mokytųsi įveikti kylančius emocinius ir psichologinius sunkumus.“