Gyvenu labai mažam kaime, kaimynus turiu keturis, iki artimiausio miestelio porą kilometrų. Dar prieš tris metus gyvenau sostinėje, bet dėl vieno dalyko teko sprukti į kaimą. Tikrai sprukau, nes jau negalėjau gyventi tarp žmonių – man buvo nustatytas prostatos vėžys, po operacijos daktaras pasakė, kad reikia laukti metus, ar atsistatys šlapimas, tiksliau, ar jis nustos tekėti ir aš būsiu toks kaip anksčiau. Praėjo tie metai, dar pusmetis, bet geriau nepasidarė.

Žmoną palaidojau prieš 6 metus, vaikai užaugę, gyvena užsienyje, mane aplanko tik porą kartų per metus. Ko man likti mieste? Nuo manęs sklinda blogas kvapas, į tą darbą laikiausi įsikabinęs kaip beprotis, nors jau pradėjau gauti pensiją. Atsisėdau vieną dieną, viską paskaičiavau ir supratau, kad galiu įsigyti kokią sodybėlę ir gyventi iš žemės. Juk iki universiteto gyvenau kaime, su ūkininkais tėvais, žinau visus ūkio darbus. Apsisprendžiau per kelias dienas, per porą savaičių susiradau man patikusią sodybą, nelabai toli nuo mano buvusios gimtinės, visgi traukia tėvyškė. Lengviau atsikvėpiau ir ne tik dėl to, kad čia grynas oras, kad daug medžių, prie namo auga alyva.

Dėl to, kad nustojau žvalgytis į aplinkinius ir spėlioti, ar nuo manęs trenkia šlapimu. Dabar man nereikia baimingai dairytis. Kaimynai mano tokie patys seniokai, jų šlapimo kvapas taip negąsdina kaip miestiečius. Aišku, šiek tiek šaržuoju. Žinoma, aš neapsileidau, prausiuosi, naudoju tuos įklotus, nors jie nemažai kainuoja. Vos ne pusė mano pensijos jiems išeina. Bet kai išsikėliau į kaimą, savo motyvus atvirai pasakiau sūnui ir jo žmonai. Marti užsienietė, sūnus jai išvertė.

Kai jie išvažiavo, po savaitės gavau iš jų siuntinį – didžiausią dėžę tų įklotų. Dabar jau man kurį laiką bus ramu. Net ir savo kaimynams nesmirdėsiu  Dabar, kai turiu daugiau laisvo laiko, vakarais sėdžiu internete, skaitau, domiuosi, su sūnum pasikalbu (dukrai dar nepasakiau, kažkaip gėda, gal sūnus pasakys…). Jis man užrodė jūsų tinklalapį. Kaip gaila, kad apie Inkocentrą nieko nežinojau, kol gyvenau mieste. Vis galvoju, ar būčiau likęs mieste, jei būčiau gavęs informacijos, kaip gyventi su šlapimo nelaikymu… Gal čia koks likimo vingis, kad turėjo įvykti, kaip įvyko. Esu labai patenkintas savo gyvenimu kaime.

Turiu gyvuliukų, dabar bendrauju daugiau negu gyvendamas mieste, kai dirbau didelėje įmonėje. Taip, bendrauju su šunimis, katinu, žąsimis, vištomis, galvoju, gal karvytę įsigyti. Bendrauju su gyvais padarais, o ne su televizoriumi, kaip būdavo kiekvieną dieną mieste. Gyvuliukai paprasti, myli besąlygiškai, su jais lengva. Vakare, po darbų sėdžiu prie trobos ir stebiu gamtą, visada šalia įsitaiso katė, ateina šunys, kartais kaimynas Stasiukas atsivelka pakalbėti apie politiką – tikriausiai, taip atrodo gyvenimo pilnatvė. Taip, pabėgti nuo miesto, žmonių lengva, tačiau pabėgti nuo ligų neįmanoma. Su tuo nelemtu šlapimo nelaikymu man teks gyventi jau iki galo.

Perskaičiau jūsų tinklalapyje, kad siekiate, jog po prostatos vėžio operacijų vyrams kompensuotų šlapimą sugeriančias priemones. Jūsų veiklos tikslai šventi! Manau, kad yra daugybė vyrų, kurie taip pat kaip aš, kažkur stengiasi pabėgti nuo savo realybės.

Savo ir jų vardu dėkoju už jūsų pastangas.

Sėkmės ir stiprybės jums jūsų veikloje!

Algirdas, 66 m.