Prieš daugiau nei pusę metų pastebėjau, kad pasišlapinimas man pradėjo kelti problemų. Jau kai suprantu, kad noriu šlapintis, tada reikia vos ne bėgti. Pasidarė sunku išbūti spektaklyje, neseniai buvau spektaklyje ir kai salėje užtemo, aš bėgte pasileidau į tualetą, paskutinės 15 minučių man labai prailgo.

Pradžioje darbo posėdžiuose kentėdavau, nes galvojau, ką aš čia negaliu kokį pusvalandį palaukti. Kažkaip nepatogu atsiprašinėti, tas susirinkimas gi ne pusę dienos tęsiasi. Prieš porą mėnesių supratau, kad jau negaliu iškentėti to pusvalandžio, nes kai atsiranda signalas, kad reikia į tualetą, turiu tą komandą vykdyti nedelsiant.

Vis mąstau, nejaugi man prasideda tas senatvinis šlapimo nelaikymas?.. Nesu juk sena… Taip, suprantu, kad esu rizikos grupėje, nes pagimdžiau du vaikus.  Studijų metais gan aktyviai sportavau. Tais laikais kažkaip nebuvo tos informacijos, kad reikia stiprinti ir dubens raumenis.

Dabar yra net tokių mankštų užsiėmimų. Į vieną jau nusipirkau abonementą, pradėsiu lankyti, nes kažkaip man nesinori visko palikti savai eigai. Stengsiuosi pristabdyti tą procesą, nes gyvenime aš turiu daugybę planų. Jeigu man prasidės šlapimo nelaikymas, jis sugriaus visus mano planus.

Blogiausia, kad vis dar negaliu peržengti kažkokį vidinį barjerą ir pasikalbėti apie šią problemą su savo šeimos gydytoja. Man gėda. Suvokiu, kad neteisinga taip galvoti, kad ji gal kažką patartų, na bent jau įrašytų į ligos kortelę, kad ateityje galėčiau tikėtis kokio gydymo, kad matytųsi, jog tą problema ne per vieną dieną nutiko. Tačiau dar negaliu. Aš niekam negaliu apie tai papasakoti. Nei dukroms, nei draugėms. Man iš tikrųjų labai gėda. O juk vyresnė dukra prieš pusmetį pagimdė, reikėtų moteriškai pasikalbėti su ja apie dubens dugno raumenis, pasakyti, kad darytų pratimus. O gal ir ji turi tokių problemų? Ir bijo man pasakyti?..

Tikiuosi, kad tie dubens stiprinimo užsiėmimai padės pralaužti ledus, kad sugriaus tą didesnį už mane gėdos jausmą. Vis tiek, tikriausiai, persirengimo kambaryje moterys išsišnekės. Tikiuosi, kad bus kokia mano amžiaus moteris ir jeigu aš išdrįsiu nors kokiam žmogui pasakyti, paskui apie tai bus lengviau kalbėti. Tikriausiai, tai lietuviškas santūrumas – mums taip sunku atvirauti. Ir jums paskambinti nedrįstu, tik skaitau, ką rašote, bet užeiti pasikalbėti dar nedrįstu. Man reikia kažkokio proveržio.

Bet kokiu atveju tikiu, kad greitai išdrįsiu apie tai kalbėti ir tuomet žmonės suteiks man ir palaikymą, ir informaciją.

Ačiū už jūsų veiklą. Daugybei žmonių gėda ir nejauku kalbėti apie savo šlapimo nelaikymą, todėl gali susidaryti įspūdis, kad tokių bėdų visai nėra. Iš tikrųjų, mes tyliai viską stebime. Mes palaikome jūsų kovą už mūsų interesus. Ačiū jums. Gal artimiausiu metu ir gyvai jums padėkosiu.

 

Angelė