Nusprendžiau jums parašyti, nes dabar nėra kam pasiskųsti, visų dėmesys į korona virusą, į verslų gelbėjimą. O man skauda širdį dėl mamos.

Prieš tris metus priėmėm su broliu nelengvą sprendimą atiduoti mamą į slaugos ligoninę. Ji jau nesiorientavo, neatpažino mūsų… Slaugiau ją ketverius metus. Per tą laiką viską išmokau, ir vartyti, ir keisti sauskelnes, ir prausti. Buvo tikrai sunku. Sušlubavo ir mano sveikata. Tad po pusmečio dvejonių, ašarų, net pykčių priėmė sprendimą guldyti ją į slaugos ligoninę. Apsispręsti padėjo atsiradusi pragula, kurios išgydyti man nesisekė. Tada labai išsigandau, supratau, kad nepajėgsiu užtikrinti tinkamos jos priežiūros. Paskutinį pusmetį ji beveik nesikėlė iš lovos. Mamai pernai suėjo 86 metai.

Man labiausiai neramu, kad dėl karantino mes negalime jos lankyti. Aš naktimis nemiegu, seku informaciją per žinias. Tai siaubas kažkoks tie židiniais virstantys senelių namai! Jie ten kaip mirtininkai dabar.

Anūkai verkia, kad gal močiutė numirs… O aš pergyvenu, kad numirti ji gali ne dėl to nelemto viruso, o dėl prastos slaugos, medicinos paslaugų nebuvimo. Anksčiau eidavau ten kas antrą dieną ir veždavau sauskelnių, kremų. Mačiau, kad ten guli nemažai ir nelabai prižiūrimų senukų. Ir tas šlapimo ir išmatų kvapas slaugos ligoninėse – čia ne išsigalvojimas. Taip yra. Kur ateina lankyti giminės, artimieji, ten senukai prižiūrėti, nuo jų nesklinda blogas kvapas.

Dabar mano galvoje tik viena mintis – ar užteks mamai slaugos priemonių? Kasdien vežu siuntinius, pridedu per daug tų kremų, sauskelnių, paklodžių, pleistrų nuo pragulų. Aiškiai suprantu, kad slaugytojos ten daro komunizmą – iš visų pagal galimybes surenka ir visiems vienodai paskirsto. Valstybė gi kompensuoja 3 vienetus. Guli močiutė kokia po insulto, jeigu jos vaikai nelanko, priemonių papildomai neatneša, tai jai ten ir pragulos darosi, ir kvapas atsiranda. Aišku, slaugytojos ten gi ne akmeninėmis širdimis, iš kitų paima ir deda tiems neprižiūrėtiems. Viską suprantu, todėl perku ir vežu… Man negaila, kol kas pinigų yra, uždirbam. Labai neramu, kad įvyks jai kokia pragula, įsimes infekcija ar kita kokia liga ir viskas gi bus „sušluota“ po korona viruso kilimu. Bus parašyta, kad ji nuo viruso mirė.

Tai mūsų slaugos ligoninė dar normali, o teko būti tokiose, kur net atkartoti neįmanoma, ką ten teko išvysti. Nemažai jų apvažiavome, kol ieškojom mamai vietos. Ten tai tikrai prasta slauga, nelabai yra ką kaltinti – žmonių trūksta, įkainiai už slaugą maži, niekas nenori tais senukais užsiimti.

Tiek akcijų dabar – renka pinigus medikų vienkartinėms priemonėms. O man taip norisi skelbti akciją, kad reikia rinkti pinigus slaugos priemonėms ir vežti į slaugos ligonines, senelių namus. Jiems ten visuomet to trūksta.

Girdėjau, kad po poros savaičių galėsim lankyti, bet ką mes ten pamatysim, man baisu ir pagalvoti…

Labai liūdna ir skaudu dėl vyresnio amžiaus žmonių. Dėl to, kad tiek metų atidirbę, mokėję mokesčius valstybei, kai kurie patyrę ne vieną sunkumą dėl politinės situacijos, jie paskutines gyvenimo dienas leidžia vieni, be artimųjų, su abejotina sveikatos priežiūra, apsupti svetimų žmonių ir savo pačių šlapimo ir išmatų kvapo. Baisu pagalvoti. Ir gėda prieš juos, kad mes jiems negalime suteikti gražesnio gyvenimo…

 

Stefa