Naujasis Vilniaus meras labai geranoriškai kvietė visus vilniečius rašyti, ką jų manymu, reikėtų pagerinti mieste. Jis pats labiausiai gyrėsi atnaujinama pakrante. Net keletas žmonių komentaruose parašė tą patį – mieste trūksta viešų tualetų. Laikas bėga, o tualetų nedaugėja…

Todėl man labai kilo noras jums parašyti, nes tikiu, kad šį puslapį skaito daugybė žmonių, kuriems šlapimo nelaikymas pakeitė viską, jiems tai svarbu ir bet koks pagerinimas šioje srityje yra didelis pokytis gyvenime.

Manau, kad mane kamuoja dirgli šlapimo pūslė. Kai jau prireikia į tualetą, tai turiu eiti nedelsiant. Praeitą vasarą buvau per pusę minutės nuo to, kad apturėčiau didžiulę gėdą. Turėjau susitikimą viename miesto gale ir jam pasibaigus sėdau į autobusą, nes Antakalnyje turėjo būti kitas. Jau išeidama iš to susitikimo pajutau tokį labai nestiprų norą į tualetą, bet pagalvojau „ai, davešiu“.

Jau Žirmūnuose pradėjau nerimauti, nes noras stiprėjo sekundžių greičiu, o man išlipus iš autobuso dar reikės gerą gabaliuką eiti pėsčiom iki susitikimo vietos… Priėmiau sprendimą lipti ir ieškoti kokios kavinės. Penkias minutes blaškiausi toje stotelėje, aplaksčiau parduotuves, bet niekur nebuvo tualetų. Reikėjo kažką labai greitai sugalvoti. Moviau į pakrantės krūmus, medžių ant to šlaito daug, nusprendžiau, kad manęs niekas nepamatys. O be to, jau man ir nerūpėjo. Bijojau tik nenučiuožti nuo to šlaito ir nekristi į upę nuogu užpakaliu J

Žodžiu, viskas baigėsi gerai – aš neapsišlapinau viešai, manęs niekas nepamatė, bet aš tą nutikimą prisiminsiu visą gyvenimą, kaip savo gėdos vasarą. Jaučiausi labai blogai, pykau ir pykstu, kad tokioje ilgoje atkarpoje nebuvo nei vieno tualeto, jaučiau gėdą, kad turėjau kaip koks asocialus asmuo šlapintis vidury miesto.

O paskui stebisi, kodėl tie užsieniečiai šlapinasi viešose vietose ir net ant prezidentūros kampo. Tai kad niekur nėra tualetų! Tik neseniai pamačiau vieną rodiklytę miesto centre, kad kažkur už 20 metrų yra tualetas. Bet ką žmogui, nesvarbu, turistas jis ar vietinis, šlapintis reikia tik centre?

Kai dabar važiuoju pro tą Žirmūnų stotelę, vis prisimenu tą savo „nuotykį“. Žiemos metu, kai nėra lapų ir stovi nuogi medžiai, man dar akivaizdžiau, kad šlapinausi aš visiškai viešoje vietoje. Dabar to negalėčiau padaryti, nes už medžių kamienų slėptis sudėtinga. O ir protingesnė pasidariau, reaguoju ir į tuos labai nežymius šaukinius, jau negalvoju „ai davešiu“.

Aš iš šio nutikimo išvadas pasidariau, tačiau miestas – ne. Viešų tualetų vis dar labai trūksta, kur jie išsidėstę – informacijos nėra. Kiek jų turėtų būti, kur juos išdėstyti – tą reikėtų spręsti tariantis su gyventojais, su pacientų organizacijomis.

Pakeisti pakrantės grindinio plyteles – tai nebus didžiausias mero nuopelnas sostinei. Labiau jį prisimintume, jei jis pagerintų nemažos dalies vilniečių, turinčių nematomą ir slepiamą bėdą, gyvenimą. O jeigu mūsų nekamuotų tokios mintys kaip „ar bus toje atkarpoje tualetas?“, „gal dabar užeiti į tualetą, nes paskui nebus kur?“, mūsų gyvenimas būtų lengvesnis ir jame būtų mažiau įtampos, nerimo ir streso.

 

Pagarbiai

Aldutė, Vilnius