Visi per naujus metus mėgsta mintyse sugalvoti kokį pažadą, ką kitais metais darys kitaip. Aš net buvau tokiam seminare, kur 3 valandas dirbome su tų pažadų kūrimu ir aiškiu supratimu, kodėl mums to reikia. Aišku, visi norėjo tokių dalykų kaip gražesnės figūros, todėl daugelis žadėjo sau keisti mitybą, pradėti sportuoti. Kiti norėjo labau susivokti, kas jiems svarbu – šeimą, darbas, pomėgiai. Aš ant popieriaus lapo rašiau žodžius – pažadu labiau rūpintis savo kūnu. Tuo pačiu laiku eiti miegoti, atsiriboti nuo stresinių situacijų, nevalgyti greito maisto užkandinėse, apsilankyti pas dantų gydytoją ir t.t., ir pan. Susirašiau virš 10 visokių pažadų, kuriems įgyvendinti turėsiu visus metus.

Nepasakiau to garsiai, bet iš tiesų nusprendžiau, kad bus dar vienas punktas – kasdien darysiu Kėgelio pratimus. Buvau viename iš jūsų rengtų seminarų, klausiausi net kvapą sulaikiusi, nes jus kalbėjote apie mane. Po gimdymo prasidėjo visokie lakstymai į tualetą, negalėjai ištverti kaip norisi šlapintis, net ėmiau jausti, kad kartais dienos gale kelnaitės būna šlapios… Klausiausi jūsų paskaitos ir supratau, kad aš turiu būti, kaip sakant, pirma eilėje, kuri darys tuos Kėgelio pratimus, nes mano dubens raumenys, matyt, visai nusilpę.

Ir žinot, jau mėnesį laiko aš kiekvieną vakarą kai atsiguliu į lovą (tuo pačiu metu! Dar vienas vykdomas pažadas) darau tuos Kėgelio pratimus. Man dienos metu ar ryte kepant blynus, kaip jus juokavote, nelabai pavyksta, nes blaško daugybė dalykų: kažkas šneka, kažką turiu apmąstyti, žodžiu, pamirštu ir negaliu susikaupti. O vakare viskas puiku, jau tylu, ramu, niekas neblaško. Pasiėmu į rankas knygą, skaitau ir darau tuos susitraukimus. Tai virsta gražiu įpročiu, tokiu kaip valytis dantis prieš miegą.

Ačiū jums už tą paskaitą, už žinias, kurios pakeitė mano požiūrį į savo kūną. Juk galėjau užsidaryti savyje, skaičiau čia pas jus tokių žmonių istorijų. Nenoriu, kad dėl tokio dalyko kaip šlapimo nesulaikymas pasikeistų mano gyvenimas, požiūris į save, santykiai su žmonėmis.

Jau dvi savo drauges paraginau išsikelti sau tokį patį pažadą. Jos gi irgi gimdė, puikiai suprantu, kad jų dubens dugno raumenys taip pat gali būti nusilpę. Pasikalbėjom apie tai moteriškai, ramiai, privačiai akis į akį. Ir jos suprato.

O Naujų metų proga noriu Inkocentro organizacijai ir visoms moterims palinkėti nepamiršti savęs ir daugiau laiko skirti tam, kas teikia džiaugsmo.

Sėkmės jūsų visuose darbuose.

 

Monika