Žinot, labai keista ir net kažkiek įdomu, kad nors gyvename toje pačioje šalyje, toje pačioje planetoje, visgi visi turime skirtingus savo pasaulius, su ten esančiomis taisyklėmis ir net skirtingai einančiu laiku.

Mano pasaulyje laikas eina greičiau, nes jo, matyt, man liko nelabai daug… O gal pavyks nugyventi dar dešimt metų. Jeigu gydymas gerai eina ir gydytojai kažką ten teigiamo pamato, jie po onkologinės diagnozės pasako, jog prognozuoja „mažiausiai dešimt metų gražaus ir laimingo gyvenimo“…

Kad dešimt metų – tas džiugina, bet kad tas gyvenimas gražus ir laimingas… Čia gydytojai labai klysta. Jie nežino, kad ilgas gydymas, visiškas jėgų nebuvimas neleido man dirbti darbo, „abipusiu susitarimu“ teko palikti darbovietę, gyvenu iš pašalpos ir pavienių vertimų, kuriuos kaip nors pavyksta susiveikti ir kaip nors padaryti.

Gyvenimo grožį gerokai bjauroja akivaizdus skurdas, į kurį įkritau dėl vėžio diagnozės. Ir laimingas negali jaustis, nes net nėra jokių galimybių nuvažiuoti į Lenkiją, kad ten įsigyti pigesnių maisto produktų.

Laikas mano pasaulyje irgi eina kitaip. Žiūriu į savo senstančią mamą, ji vis dažniau viską pamiršta. Ir net tai, kad kai nori šlapintis, reikia eiti į tualetą… Pavyko jai gauti kompensavimą vienai šlapimą sugeriančiai priemonei, bet ne dėl to, kad ligą tokią turi, kuri atmintį atima, o dėl to, kad pavyko gauti nuolatinę slaugą. Jai ta slauga reikalinga, o aš neturiu jėgų ja rūpintis.

O jeigu gydytojai apsiriko ir dėl tų dešimt metų? Jeigu aš mirsiu anksčiau nei mama, tai kas ja pasirūpins? Jeigu reikės dar kokių nors vaistų arba, neduok Dieve, prasidės pragulos?

Džiaugiuosi, kad dirbate ir stengiatės dėl žmonių, nelaikančių šlapimo, kad jie gautų tų priemonių. Tik bijau, kad aš jau nespėsiu jų gauti, kad taip ir teks pirkti jas už tuos vargingus pinigėlius. Pirkti ir mamai, nes viena sauskelnė, tegul ir daug sugerianti, tačiau visai nepadedanti išlaikyti ją be pragulų, pirkti ir sau, nes kai nustato vėžį šlapimo takuose, naivu tikėtis, kad su šlapinimusi viskas bus gerai.

Mano laikas eina kitaip. Jūsų, sveikųjų pasauliuose, galima metus ir du svarstyti, rašyti programas, jas tvirtinti ir garsiai skelbti, kad nuo kitų metų gruodžio mėnesio jau bus kompensuojama. Mano pasaulyje kitų metų gruodis – … tai gali būti mano finišo taškas.

 

Kostas iš Kauno