Prieš metus mano mama atgulė į patalą. Daug pas ją visokių ligų, yra ir Alzheimeris, jau sunkiai bepažįsta tolimesnius giminaičius, kurie rečiau lankydavosi pas mus, bet daugelį iš šeimos narių prisimena, mane dar pažįsta, tas džiugina, nors suvokiu, kad neilgai…

Mama sunkiai vaikšto, dar prieš du metus ji pati kasdien keldavosi ir ragindavo eiti kartu su ja pasivaikščioti. Tų pasivaikščiojimų – ratas aplink namą, bet ji visuomet atrodė žvali po to, noriai valgydavo. Ėmiau pastebėti, kad po truputį jos rytinis entuziazmas mažėjo ir aš jau buvau ta, kuri kasdien ją ragino rengtis ir eiti į lauką. Galiausiai ėmėm praleidinėti išėjimą pirmadieniais, blogesniu oru, paskui vis mažiau ir mažiau… Dabar kartais graužiu save, kad gal nereikėjo pasiduoti, aptingti kartu su ja ir nuleisti rankas. Turėjom eiti nežiūrint lietaus ir šalčio, gal mama dar būtų šiandien ne gulintis ligonis.

Nors širdis sruva krauju, bet susikaupiu ir kasdien darau jau įprastus darbus – vartau ją kas porą valandų, keičiu sauskelnes, tiesiu porai valandų paklodes, dažnai jungiu skalbimo mašiną, nes įvyksta tie pratekėjimai, nesužiūriu. Stengiuosi dar išlaikyti darbą, nes labai reikia pinigų. Mamos slaugai išleidžiame daug pinigų, vien tie skalbimai kiek smarkiai padidino komunalines išlaidas. Todėl kai mama miega, aš siūnu. Kartais atrodo, kad ne mama ji man, o kaip vaikas. Juk taip buvo, kai auginau savo Taduką, vaikas miegodavau, o aš siūdavau. Tada jaunai šeimai reikėjo pinigų, dabar pinigų reikia mamos karšinimui…

Rašau, nes matau, kad dirbate dėl tų, kurie savimi jau negali pasirūpinti, dėl tokių, kaip mano mama. Dėkoju už jūsų darbą. Taip, labai sunku prižiūrėti mamą, kai nemokamai gauname tik vieną sauskelnę parai. Aišku, perkam, ta viena sauskelnė – tai lašas jūroje. Jeigu nepirktume, ji jau seniai būtų mirusi nuo pragulų. Iki mama neatgulė, neturėjau suvokimo, kas tos pragulos, bet kai po kelių savaičių pamačiau, kaip greitai atsiranda tos žaizdos ir kaip jos negyja, supratau, kad reikia vartyti kuo dažniau, negailėti pinigų geroms sauskelnėms.

Aš stengiuosi išeiti iš namų, nors kai būnu išėjusi vis galvoju apie mamą, bet suprantu, jog turiu daryti pertraukas, kitaip kas nors nutiks ir man. Kai sėdi namuose nuo ryto iki vakaro, pasaulis labai sumažėja, lieka tik tavo keturių sienų buitis ir rūpesčiai, net neatrodo, kad yra kažkas gero, džiugaus pasaulyje. Gerai, kad vyras ir vaikai supranta, jog man reikia pauzių mamos slaugoje, išleidžia susitikti su draugėmis, į bendruomenės renginius. Mano miestelyje kartais būna visokie renginiai, turim gerą bendruomenės pirmininkę, ji vis kažką sugalvoja. Vieną kartą po renginio šnekuosi su savo draugėmis, matau, kad jos labai susirūpinusios žiūri į mane. Viena sako, kad atrodau prastai, kad jos manęs seniai nematė, kad pergyvena dėl manęs. Tą vakarą dar ilgai šnekėjomės, bėdavojausi ir ant širdies darėsi geriau.

Einant namo vis galvojau, kad tikriausiai, yra šimtai tūkstančių tokių besirūpinančių savo tėvais kaip aš. Tie žmonės taip pat sėdi namuose, prie to žmogaus, kartais su juo kalbasi, o kartais jau ir nesikalba, nes slaugomas žmogus gal net jo neatpažįsta. Taip be žinių, be reikiamos patirties dirbame slaugėmis visą parą. Patys dar mokam už priemones, skalbimo miltelius ir elektrą, niekas algos nemoka. Kai būna sunku ir liūdna, gali paverkti į pagalvę arba kokiam artimam žmogui, kuris net nežino, kaip tau padėti. Taip, iš tiesų, sunkiausia yra kai apima neviltis, kai nematai ateities perspektyvos, kai norisi viską mesti, užsidaryti kokiam kamputyje ir niekada iš ten neišeiti…

Sūnus užrodė jūsų puslapį, daug skaičiau, perskaičiau visus straipsnius, pamačiau, kaip aktyviai veikiate, kokiu teisingus uždavinius sau keliate. Būtina gerinti šlapimą nelaikančių žmonių priežiūrą, rūpintis, kad jie gautų reikiamų priemonių. Tačiau labai prašau nepamiršti ir tų, kurie rūpinasi tais žmonėmis. Mums taip pat reikia daug žinių – apie vartymus, kilnojimus, prausimus, maitinimą, apie priemones ir kaip išsiversti su nedideliu jų kiekiu. Mums reikia ir patarimų, kaip nepalūžti, o palūžus atsitiesti ir gyventi toliau. Sau aš jau atradau taisyklę – turiu daryti pertraukėles, turiu imti laisvadienius. Kitaip greitai sudegsi ir paskui liks tik pilkuma, o ne žmogus.

Linkiu jums sveikatos ir stiprybės jūsų darbe.

Aldona, Vilkaviškio rajonas