Birželio 15 d. Anykščiuose įvyko paskaita visuomenei „Kalbėkime vyriškai apie vyrų ligas”. Paskaita vyko Anykščių rajono savivaldybės, Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos salėje. Apie prostatos vėžį, kaip jį atpažinti ir nugalėti kalbėjo Lietuvos pagalbos onkologiniams ligoniams (POLA) asociacijos viceprezidentas Gediminas Žižys, buvęs ilgametis Lietuvos prostatos vėžiu sergančiųjų draugijos prezidentas, dabar ekspertas konsultantas. Apie vieną dažniausių prostatos vėžio gydymo pasekmių – šlapimo nelaikymą – pasakojo VšĮ Inkocentras vadovė, gydytoja Jurga Misevičienė.

 

Statistika

Gediminas Žižys papasakojo apie pagrindines mūsų šalies vyrų sveikatos problemas. „45 proc. apklaustų vyrų pasakė, kad nei karto nėra buvę pas urologą. Rizikuojam! Miršta 600 lietuvių per metus nuo prostatos vėžio. Tuose 45 procentuose slypi užleistos vėžio stadijos. Ankstyvos diagnostikos dėka nustatoma 60 proc. 1-2 stadijos prostatos vėžio atvejų, 40 proc. lieka 3-4. 40 proc. – tai yra daug. Jeigu Lietuvoje kasmet suserga apie 3000-3500 vyrų, tai tūkstantis beveik pasmerkti mirti. Vėlyvose stadijose yra sunkus gydymas ir ne visuomet galima suspėti“, – kalbėjo G. Žižys.

Lektorius vardijo prostatos susirgimus. „Pats dažniausias susirgimas prostatitas, jo, tikriausiai, nė vienas nesam išvengę. Su amžiumi, nuo 50 metų jau gali atsirasti (bet nebūtinai) gerybinė prostatos hiperplazija. Nereikia išsigąsti, kai ima atsirasti erekcijos sutrikimai. Tai ne visuomet susiję su prostatos ligomis. Būtinai reikia eiti pas šeimos gydytoją, nes erekcijos sutrikimai jau nuo 40 metų gali būti pirmas signalas apie širdies kraujagyslių ligas. Čia yra pačios mažiausios kraujagyslės ir jos signalizuoja apie galimą nepraeinamumą. Visai kitą ligą transliuoja šitie dalykai. Kalbant apie prostatos vėžį svarbu žinoti, kad jei sirgo tėvas, brolis, vadinasi, turite polinkį į paveldimumą. Jeigu yra genetinis polinkis, reikia tikrintis nuo 50 metų, o dar geriau pradėti tikrintis nuo 40 metų“, – patarė POLA viceprezidentas.

 

Tikrinkitės, kad gyventumėte

Gediminas Žižys buvo atviras – jam prostatos vėžio operacija buvo atlikta prieš 13 metų. „Kaip matote, galiu su jumis kalbėti. Drąsiai sakau – anksti diagnozuotas prostatos vėžys yra išgydomas. Gydymo būdų turime daug. Šeimos gydytojas yra pirmas asmuo, su kuriuo reikia kalbėtis apie viską: paskaudantį skrandį, apie lytinius organus, apie šlapimo nelaikymą, ko dažnai nepaklausia gydytojas, o jus nepasakote. Nereikia slėpti. Tai nėra ligos, apie kurias negalima būtų kalbėti, turime išsilaisvinti, turime išmokti patys kalbėtis su daktarais, o jie kalbėti su mumis. Jeigu gydytojas dar nemoka su mumis kalbėtis, tai jūs patys pasakykite, kokios pas jus problemos“, – kalbėjo G. Žižys.

Pasak lektoriaus, kai atsiranda kraujavimas šlapinantis, skausmai dubens srityje, dažnas šlapinimasis ar skausmas šlapinantis – jau neretai būna vėlu. „Jau reikia ne eiti, o bėgti pas daktarą. Visa bėda šitos ligos, kad pirmose stadijose mes nejaučiame jokių simptomų. Todėl dar kartą ir dar kartą raginu tikrintis nuo 45-50 m., kad gyventumėte iki 100 metų. Nereikia išsigąsti jeigu PSA rodiklis yra padidėjęs. Tai signalas, kad kažkas yra negerai, bet tik gydytojas urologas, atlikęs tolimesnius tyrimus, nustato vėžį ir jo vietą prostatoje. Tada jau galima tiksliai žinoti, kokį gydymo metodą taikyti. Mano tėvas mirė nuo prostatos vėžio prieš 45 metus, tada buvo vienintelis gydymo būdas – kastracija. Po diagnozės jis pragyveno vos 5 metus. Dabar yra hormoninis gydymas, radioterapija, brachiterapija, chirurginis metodas. Pažengusioms formoms taikoma biologinė taikinių terapija“, – kalbėjo G. Žižys.

 

Ragino vyrus nepamiršti, jog žalingus veiksnius, provokuojančius vėžinius susirgimus galima apibūdinti labai trumpai „kas per daug“: per daug valgyti, per daug gerti, rūkyti. Kvietė pateikti klausimus, jų sulaukė, o vėliau dar buvo apsuptas norinčių kažko paklausti asmeniškai.

 „Pirmiausiai, reikia džiaugtis, jeigu prostatos vėžys anksti diagnozuotas. Jeigu 1-2 stadija – tai šokinėkite iš džiaugsmo. Kad vėžys – taip, šiek tiek liūdna, bet dabar nėra taip, kaip buvo prieš 20 metų, kai diagnozė vėžys buvo mirtis. Šiandien išgyvenamumas gydomų nuo prostatos vėžio vyrų yra pakilęs iki 15 metų. Aš 13 metų atgyvenau. Dar du metai liko, tikiuosi, bus daugiau“, – šypsojosi G. Žižys.

 

Knyga dovanų

VšĮ Inkocentras vadovė, gydytoja Jurga Misevičienė kalbėjo apie komplikaciją, kuri atsiranda gydant prostatos vėžį. „Po chirurginio ar spindulinio gydymo išsivysto būklė – šlapimo nelaikymas. Ir su šita būkle, deja, bet tenka gyventi iki gyvenimo pabaigos. Šiais laikais prostatos vėžys išgydomas, išgyvenamumo periodas po diagnozės ilgėja, tad ir laikas gyvenimo su šlapimo nelaikymu ilgėja. Todėl apie tai turime kalbėti“, – sakė J. Misevičienė.

Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos direktoriui ji įteikė prieš kelerius metus lietuvių kalba išleistą knygą „Gyvenimas su inkontinencija“, joje ekspertai ir sergantieji pasakoja, kaip su šia būkle gyventi, kaip susidoroti su kylančiais sunkumais ir iššūkiais.

„Šlapimo nelaikymas – tai yra būklė, kuomet iš šlapimo pūslės nevalingai išteka šlapimas. Nesvarbu kiek, lašelis, du, šaukštas, stiklinė, visas pūslės turinys. Jeigu tai įvyko nevalingai, tai yra šlapimo nelaikymas. Šlapimo nelaikymu skundžiasi 4-8 proc. visuomenės. Lietuvoje galėtų būti apie 300 000 žmonių. Kas 4 moteris ir kas 10 vyras imant visas amžiaus grupes. Vyresniame amžiuje šita būklė dažnėja, nuo 85 m. kas antras žmogus skundžiasi šlapimo nelaikymu. Moterims ši bėda pasitaiko žymiai dažniau“, – apžvelgė statistinę situaciją VšĮ Inkocentras vadovė.

 

Nukenčia gyvenimo kokybė

Lietuvoje per metus padaroma apie 1200 radikalių prostatos vėžio šalinimo operacijų. 20 proc. pacientų po jos šlapimas nesilaiko. Per metus laiko 80 proc. žmonių šlapinimosi funkcija atsistato. Tačiau kokiems 10 proc. teks gyventi toliau su šlapimo nelaikymu. Per metus atsiranda 75 vyrai, kuriems šlapinimosi funkcija jau neatsistatys.

Gydytoja J. Misevičienė nupasakojo, koks vystosi mechanizmas, kaip atsiranda šlapimo nelaikymas jau ankstyvose prostatos išvešėjimo stadijose. „Po operacijos, kai yra pašalinta prostata chirurginio įsikišimo metu gali būti sužaloti nervai, įnervuojantys šlapimo pūslės rauką, kuris uždaro šlapimo pūslę. Šlapimo nelaikymas labai sugadina žmogaus gyvenimo kokybę. Pirmiausia, tai fizinės problemos, su kuriomis susiduria šlapimą nelaikantis žmogus. Nemalonaus kvapo pats žmogus nejaučia. Dėl to žmonės gali imti jo vengti. Atsiranda būtinybė naudoti šlapimą sugeriančias priemones, tai turi savų sunkumų, pavyzdžiui, pasikeisti priemonę, kad nepamatytų bendradarbiai“, – kalbėjo J. Misevičienė.

Dėl šlapimo nelaikymo gali atsirasti odos ligos, jeigu tai gulintis ligonis – pragulos, gali būti nemiga, jeigu žmogui tenka keltis kelis kartus per naktį. „Buvęs socialiai aktyvus žmogus visko atsisako, nes nežino, kas atsitiks, kur kokia „avarija“ jį ištiks. Iškyla ir finansinių problemų – slaugos priemonės kainuoja, valstybė finansuoja ne visiems. Atsiranda ir seksualinės problemos, ne visi partneriai sugeba su tuo susitaikyti. Vyrams ypač sunku prisitaikyti.  Tik visuomet sakau, kad ne bėda turėti šlapimo nelaikymą, bėda su tuo nieko nedaryti“, – pabrėžė J. Misevičienė.

Ji apžvelgė šlapimo nelaikymo gydymo būdus bei pateikė svarbių patarimų, kaip su šia būkle gyventi. Susirinkusieji į paskaitą turėjo progą pamatyti, kaip atrodo specialiai vyrams sukurtos šlapimą sugeriančios priemonės, gavo mažų dovanėlių, buvo pakviesti skambinti ir konsultuotis su VšĮ Inkocentras specialistais.