Metams baigiantis dažnai norisi daryti išvadas, apžvelgti ir reziumuoti, kokie gi buvo praėję metai. Su VšĮ Inkocentras vadove Jurga Misevičiene kalbamės apie 2014 metų sėkmes ir nesėkmes, pasiekimus ir tekusius iššūkius.
Kaip vertinate šiuos metus?

Šiuos metus vertinu gerai, jie Inkocentrui buvo labai geri. Šlapimo nelaikymo kaip ligos žinomumas tikrai auga. Tą aš matau iš komentarų po straipsniais, tą aš matau iš pagausėjusių skambučių į Inkocentrą ir tų žmonių, kurie išdrįsta ateiti konsultacijai. Žmonės drąsiau praveria Inkocentro duris.

Mane labai džiugina startavę du nauji paskaitų projektai, vienas jų – jaunoms moterims apie pogimdyvines problemas, kurios susijusios su seksualumu bei šlapimo nelaikymu „O kur mano O?”. Labai geras šios paskaitos startas buvo Kaune, tęsiam šį paskaitų ciklą Vilniuje, Panevėžyje, kitais metais žadame aplankyti ir kitus šalies miestus. Smagu, kad moterys domisi, ateina ir nebijo būti atviros.

Kitas projektas, kuris sulaukė nemažo populiarumo jau nuo pirmos paskaitos – tai paskaita apie vaikų šlapimo nelaikymą „Šlapi reikaliukai”. Paskaitos metu kalbame apie vaikų šlapimo nelaikymo priežastis, šlapinimosi įgūdžių formavimą nuo kūdikystės, apie šlapimo nelaikymo prevenciją. 20 proc. vaikų vyresnių nei 5 metai, skundžiasi naktine enureze, apie 10 proc. mergaičių turi dažnesnį šlapimo nelaikymą dienos metu, dirglę pūslę. Su naktiniu šlapimo nelaikymu mergaitės susiduria rečiau. Tačiau tiek mergaitės, tiek berniukai nepilnai gydyti, nepilnai išgydyti, nors ir nedidelis procentas tokių vaikų suaugusiame amžiuje, tačiau  tikrai turės šlapimo nelaikymą. Apie 1 proc. vyrų, kurie vaikystėje turėjo naktinę enurezę, turės šį sutrikimą ir suaugusiame amžiuje. Kalbant apie mergaites, kokie 2-3 proc. galėtų skųstis dirglios pūslės sindromu prasidėjus brendimui arba suaugus.

Dar vienas mūsų projektas – paskaita apie dubens dugno pratimų svarbą, jį vykdėme kartu su kalanetikos instruktore Egle Afanasjeva „Jauskis laisvai ir pasitikėk savimi!“. Šie užsiėmimai buvo skirti profilaktikos klausimui – ką daryti, kad ateityje netektų susidurti su tokia būkle kaip šlapimo nelaikymas. Važinėjome po Lietuvos miestus ir mokėme moteris teisingai daryti dubens dugno stiprinimo pratimus.

Noriu pasidžiaugti paskaitų visuomenei projektais, kurie yra sėkmingi ir jie bus tęsiami kitais metais. Darydami šituos projektus mes pamatėme, kad yra didžiulis tokių žinių poreikis.

Džiaugiuosi, kad prie šitų projektų vykdymo prisijungė puikūs partneriai. Šių projektų sėkmingumas nėra vien tik Inkocentro nuopelnas. Dėkojame už bendradarbiavimą Sąmoningų mamų bendruomenės pirmininkai Giedrei Veličkienei, Sveikatos žurnalistų asociacijos pirmininkei Daiva Ausėnaitei ir kalanetikos instruktorei Eglei Afanasjevai.

Kas dar džiugaus įvyko šiemet?

Noriu pasidžiaugti tuo, kad Inkocentras dalyvavo penktajame pasauliniame Inkontinencijos forume. Jis vyko Madride balandžio mėnesį. Pasisėmėm žinių, išgirdom naujas gaires šlapimo nelaikymo gydymo bei prevencijos srityje.

Tam tikras apibendrinimas metų veiklos vyko Lietuvoje Tarptautinės inkontinencijos savaitės renginiuose. Šių metų Inkontinencijos savaitė prasidėjo spaudos konferencija BNS’e. Inkocentras žiniasklaidai pristatė pakankamai opią problemą asmenims, kurie susiduria su šita būkle – tai slaugos priemonių, reikalingų sugerti šlapimui, trūkumą. Atkreipėme susirinkusiųjų dėmesį į tai, kad tam tikrų ligų atvejais, kur nurodomas šlapimo sugėrimo gaminių kompensavimas, žmogui skiriama per mažai gaminių, neleidžiančių net prabilti apie gyvenimo kokybės išsaugojimą. Taip pat iškėlėme klausimą apie šlapimo nelaikymą pripažinimą diagnose bei praplėtimą sąrašo dabar esančių diagnozių, kurioms esant skiriamas gvyenimo kokybę gerinančių priemonių kompensavimas.

Jeigu kalbame apie poreikį skirti ar neskirti žmogui gyvenimo kokybę garantuojančias priemones, gal neturėtų būti labai svarbu, kodėl jam išsivystė šlapimo nelaikymas. Tiek  Parkinsono ligos atveju, tiek išoperuoto prostatos vėžio atvejais pasireikš šlapimo nelaikymas, tačiau abiem atvejais žmonės nusipelno teisės į kokybišką slaugą, į gyvenimo kokybę. Žmonės ir su šlapimo nelaikymu nori toliau gyventi, išlikti tame sociume, kuriame jie gyveno ar gyvena. Tad jiems reikalingos tokios priemonės.

Inkontinencijos savaitės metu buvo vykdomos ir mano anksčiau minėtos paskaitos. Šių metų Inkontinencijos savaitė buvo pažymėta kitaip nei anksčiau. Anksčiau paprastai pasirodydavo straipsniai viešoje erdvėje. Šiemet į šią savaitę pasižiūrėjom rimtai ir išsamiai. Inkontinencijos problemą pristatėme labai dideliam būriui visuomenės, taip pat žurnalistams bei valdžios institucijų atstovams. Stengiamės aprėpti visas visuomenės grupes. Per šiuos metus dėka įvairių renginių Inkocentrui pavyko iškelti šlapimo nelaikymo problemą iš pogrindžio į viešumą.

Kas šiemet kėlė daugiausiai rūpesčių?

Pasiskųsti galima būtų tuo, kad mūsų valdininkai, atsakingi už sveikatos apsaugos politikos formavimą gan pasyviai reaguoja į problemų iškėlimą. Nesakau, kad nereaguoja, bet reaguoja pasyviai.

Matau, jog yra labai ilgi laiko tarpai tarp rašto su prašymu pridavimo ir atsakymo pateikimo. Rugsėjo pabaigoje Inkocentras sukvietė bendrosios praktikos gydytojus ir slaugytojas į konferenciją, skirtą šlapimo nelaikymo problemoms aptarti. Konferencijos metu buvo priimta rezoliucija, kuri iškėlė kelis aspektus, susijusius su inkontinencija. Buvo prašoma labai konkrečių dalykų. Ją pasirašė eilė gydytojų ir specialistų. Rezoliucija buvo pristatyta į atsakingas institucijas. Atsakymas iš Sveikatos apsaugos ministerijos buvo parengtas spalio pabaigoje, apmaudu, kad jis neatkeliavo tiesiogiai į Inkocentrą, o klaidžiojo kitų institucijų koridoriaus. Dabar galima pasidžiaugti, kad, kaip rašoma rašte, „sprendimą siūlyti nustatyti ar pakeisti tam tikras medicines pagalbos priemonių skyrimo sąlygas priima Ligų, vaistinių preparatų ir medicines pagalbos priemonių kompensavimo komisija, atsižvelgdama į Vertinimo komisijos išvadas.” Vėliau, komisija priėmusi vienokį ar kitokį sprendimą, dar jį pateikia svarstyti Privalomojo sveikatos draudimo tarybai. Raštą pasirašęs viceministras Erikas Mačiūnas patvirtino, kad mūsų raštas jau pateiktas Vertinimo komisijai. Belieka laukti sprendimų.

Ar galima daryti išvadą, kad valdžios institucijų atstovai neigiamai žiūri į inkontinenciją?

Nenorėčiau taip teigti, gal jie ilgokai svarsto, o gal neverta to kaip rimtos problemos, nelaiko jos prioritetine problema. Tikėtina, kad neišveda lygybės ženklo, jog inkontinencija – tai gyvenimo kokybės praradimas. Prieš kelis metus Inkocentras kalbėjo apie vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę, kuri prarandama, kai atsiranda šlapimo nelaikymas. Tuomet atrodė, kad šiek tiek kalbam į sieną.  Nėra tų įsišaknijusių paralelių visuomenės ir atsakingų žmonių sąmonėje, jog inkontinencija – tai gyvenimo kokybės praradimas.

Dabar manoma, jog gyvenimo kokybė tarsi kažkokių tik labai turtingų šalių privilegija, nėra čia ko mums apie gvyenimo kokybę kalbėti, mums reikia išgyventi – galbūt tokios linijos mūsų valdininkai labiau linkę paisyti?.. Prioritetai skiriami tik gydymui, mirtinoms būklėms, o nuo šlapimo nelaikymo niekas nemiršta. Nors šlapimo nelaikymas gali būti startinis mechanizmas, kuris nuveda iki mirtinų išeičių. Čia nėra taip nekalta, kaip gali atrodyti.

Ką planuojate daryti kitais metais?

Tęsime pradėtus projektus – vaikų, moterų paskaitų projektai. Kadangi kiti metais jau skelbiami sveiko senėjimo metais, startuosime su nauju projektu, kuris bus skirtas mūsų senjorams. Kalbėsime apie profilaktikos priemones, apie galimybes padėti sau patiems, apie gyvenimo kokybę tiems, kurie turi inkontinenciją, kaip su tuo gyventi, kaip tvarkytis. Mokysimės sveikai senti. Tai bus paskaitų visuomenei projektas. Šį projektą pristatysime sveikatos žurnalistams.

Planuojame intensyviai dirbti su valdžios institucijomis, rengti apvalius stalus ministerijoje, Seime. Bandysime organizuoti diskusijas, kelti šitas problemas. Tikrai kantriai sieksime savo išsikeltų tikslų.

Nežiūrint visų sunkumų, neigiamo požiūrio, optimizmo ir ryžto nepraradome, linkiu jo neprarasti ir skaitytojams. Artėjant šventėms, norėčiau visiems palinkėti labiau įsiklausyti į savo organizmą ir reaguoti net į menkiausią kūno pokytį, ieškoti informacijos, domėtis. Žmogus ligos pradžioje gali daug padaryti pats, turėdamas žinių, domėdamasis sveika gyvensena, gali daugeliui ligų užbėgti už akių. Kviečiu visus būti sveikais, sveikai gyventi ir sveikai domėtis sveikata.