Nuo kovo mėnesio prie Sveikatos apsaugos ministerijos veikia darbo grupė, skirta gerinti šlapimą nelaikančių žmonių gyvenimo kokybę. Apie darbo grupės nuveiktus darbus kalbamės su darbo grupės pirmininko pavaduotoja, VšĮ Inkocentras vadove Jurga Misevičiene.

Kas buvo daroma paskutinio posėdžio metu?

Paskutinio posėdžio tikslas buvo parašyti šlapimo nelaikymo diagnozavimo metodiką. Tam, kad pacientai turintys šlapimo nelaikymą nepriklausomai nuo gretutinių diagnozių, gautų reikiamą pagalbą. Šia metodika siekiama įtvirtinti šlapimo nelaikymą kaip ligą, kaip simptomą, tuomet jis būtų atsvaros taškas skiriant kompensavimą šlapimą sugeriančioms priemonėms.

Todėl turi būti sukurta tam tikra metodika, kuri nurodytų šeimos gydytojui, ginekologui – ką jis turi ištirti, ką jis turi žinoti, kada gali gydyti pats, kada turi siųsti specialistui. Žmogus norėdamas gauti šlapimą sugeriančias priemones turės pasisakyti gydytojui apie šitą problemą, jis turės būti ištirtas ir jo skundai turės būti išgirsti.

Posėdyje dalyvavo Asmens sveikatos priežiūros departamento slaugos koordinavimo skyriaus vedėja Odeta Vitkūnienė, Linas Mažeika iš Farmacijos departamento, Santariškių klinikų gydytoja urologė doc. Aušra Černiauskienė, Neįgaliųjų sąjųngos atstovė Ginta Žemaitaitytė, VLK atstovė. Metodika dar neparašyta, bet smarkiai pasistūmėjome į priekį.

Kokie tyrimai bus toje diagnozavimo schemoje?

Tikrai bus atliekamas šlapimo tyrimas, kad būtų atmesta infekcijos, kaip šlapimo nelaikymo priežasties galimybė. Taip pat šlapimo sistemos echoskopija, aišku, anamnezė, skundai. Tuos tyrimus gali padaryti šeimos gydytojas.

Jeigu nustatoma dirgli šlapimo pūslė ar įtampos šlapimo nelaikymas, šeimos gydytojas gali pats gydyti arba siųsti pacientą tolimesniems tyrimams. Echoskopiškai atradus tam tikrus pakitimus, tada žmogus siunčiamas konsultacijai pas urologą ar ginekologą.

Parašyta diagnozavimo metodika turės būti perduota specialistams, kad jie papildytų ar pakoreguotų. Tai kompleksinis darbas, negali ministerijos atstovai susėdę su pacientų organizacijomis nuspręsti, kaip reikia tą daryti. Mes nesame praktikai, galime kažko nežinoti, aišku, mums labai padeda gydytoja urologė, esanti mūsų darbo grupėje.

Ką pakeis sukurta diagnozavimo metodika?

Gydytojas, norėdamas išrašyti receptą kompensuojamoms slaugos priemonėms, turės atlikti tam tikrus tyrimus ir nustatyti diagnozę. Diagnozavimo metodika sukurs tokią situaciją, kad šlapimą sugeriančias priemones žmogus gaus pagal šlapimo nelaikymo faktą.

Pagal faktą žmogus gaus tada, kai jis pasakys gydytojui, kad jis nelaiko šlapimo. Pavyzdžiui, dabar pacientai, kuriems buvo atlikta prostatos pašalinimo operacija (išsivysto šlapimo nelaikymas) pasiskundę, kad turi šlapimo nelaikymą negauna šlapimą sugeriančios priemonės, nes prieinamumą riboja esama kompensavimo sistema.

Su nauja diagnozavimo metodika jau nebus taip, kad šlapimo nelaikymą turintis žmogus, nesergantis gretutine liga, kuriai esant numatytas kompensavimas, negauna šlapimą sugeriančių priemonių. Dabar, deja, taip yra.

Daugelyje Europos sąjungos šalių šlapimą nelaikantys žmonės gauna slaugos priemones tuomet, kai jiems diagnozuojamas šlapimo nelaikymas. Esame ES dalis ir turime lygiai taip pat spręsti šių žmonių problemas. Kompensavimas pagal diagnozes yra likęs tik Lenkijoje ir Latvijoje (nors jų sąrašas yra labai didelis, aprašytos praktiškai visos įmanomos gretutinės diagnozės). Skiriasi kompensavimo lygiai, procentai, tačiau svarbiausias yra pats šlapimo nelaikymo faktas.

Ta diagnozavimo metodika iš esmės keis paciento ir gydytojo santykį. Juk pripažinti, kad turi šlapimo nelaikymą daugeliui yra labai sunku.

Taip, pacientai turės būti atviri su savo šeimos gydytojais. Nuo jų pačių priklausys jų galimybės gauti valstybės kompensavimą jiems reikiamoms priemonėms. Tikiu, kad daliai pacientų galima padėti juos išgydant, bet kadangi žmonės tyli, užsidarę ir nešneka, jie negauna reikiamos pagalbos: nei priemonių, nei gydymo. Dėl to kenčia jų gyvenimo kokybė.

Galima sakyti, kad prasiplečia galimų slaugos priemonių gavėjų ratas?

Taip. Aišku, dar reikės padaryti daug sprendimų ir parengti metodikų. Pavyzdžiui, ar žmogus gaus kompensaciją slaugos priemonėms jeigu pas jį lengvo laipsnio šlapimo nelaikymas.

Aišku, jeigu šlapimo nelaikymas gali būti gydomas, jis turi būti gydomas, kad jo neliktų. Tačiau laukiant gydymo ar gydymo rezultatų, kol yra šlapimo nelaikymas, tuo trumpu periodu gali būti skiriamos priemonės tam, kad žmogus būtų sausas ir nenukentėtų jo gyvenimo kokybė.

Kai bus sukurta diagnozavimo metodika, mūsų laukia kitų dokumentų rengimas. Teks tiksliai apibrėžti, pavyzdžiui, žmogaus apsilankymo kontroliniams patikrinimams dažnį, periodiškumą. Jeigu yra įtampos nelaikymas moteriai, ji gydoma chirurginiu būdu. Šeimos gydytojas išrašytų slaugos priemones pagal faktą, kad jos yra reikalingos, tačiau siųstų pas urologą, nes jis gali priimti sprendimą dėl chirurginio gydymo. Tol, kol ji laukia gydymo, ji naudojasi priemonėmis. Pagydžius ją chirurgiškai galbūt priemonių nereikės visai, nes gydymo rezultatai yra labai geri. Kai nelieka šlapimo nelaikymo, tada nebereikia ir priemonių.

Arba tarkim pacientui yra dirgli pūslė, šeimos gydytojas skiria medikamentus, tačiau yra atvejų, kai medikamentai neduoda efekto. Tokiu atveju pacientas siunčiamas urologui, tikslinamas gydymas ir galimi tyrimai. Jau negalės būti taip, kad „turiu dirglią pūslę, pas urologą neisiu, tu man rašyk priemones“. Ne, turi būti specialisto kontrolė.

Ką darbo grupė, bendrai, nuveikė per savo gyvavimo laikotarpį?

Buvo teiktas siūlymas padidinti kateterių kiekį iki 150 vnt. per mėnesį tiems, kurie kateterizuojasi (tokiu būdu pasišlapina). Iki 150 vnt. jeigu tai yra paprasti, nelatoniniai kateteriai arba iki 30 vnt. jeigu tai yra silikoniniai arba folio (skirti laikymui ilgesnį laiką pūslėje) kateteriai.

Pacientai po traumų, turintys šlapimo susilaikymą arba spina bifida diagnozę – jiems reikia kateterio, kad pasišlapintų; planuojama, kad jie turės iki 150 vnt. kompensavimą. Žmonės nebijos vartoti skysčių, nes dabar jie nežino, ar galės pasišlapinti, o po to išsivysto inkstų patologijos, kurių gydymas brangus ir dar žmogaus gyvenimo kokybė labai nukenčia. Džiugu, kad to nebeliks.

Esame parengę tokį pasiūlymą, jis pateiktas Privalomojo sveikatos fondo tarybai ir ji pritarė. Planuojama, kad ši nuostata įsigalios dar iki šių metų pabaigos. Turi išeiti įsakymas ir padaryti pakeitimai C sąraše (tai medicinos priemonių sąrašas). Planuojama įgyvendinti tą dar šiemet ir tikėtina, kad tai bus įgyvendinta.

Džiaugiuosi, kad per šiuos metus mes sugebėjome šį tą nuveikti. Davėme gerą startą kitų metų darbui, kad visi šlapimą nelaikantys kada nors gautų jiems reikiamų slaugos priemonių.

Darbo grupė startavo nuo plano didinti priemonių prieinamumą tiems, kurie jau gauna šlapimą sugeriančių priemonių ir dar papildomai įtraukiant naujas diagnozes. Ar nuo šių planų nutolta?

Šitie planai turbūt ir liks planais. Ar yra prasmė plėsti diagnozių sąrašą, o paskui rašyti metodikas ir šnekėti, kad reikia duoti visiems? Diagnozavimo metodika yra kompleksinis požiūris, tai yra visos kompensavimo sistemos keitimas. Vieno posėdžio metu buvo sutarta, jog praplėtus diagnozių sąrašą vis tiek kažkas negaus reikiamos pagalbos. Darykime iš karto, kad gautų visi, kuriems reikia pagal šlapimo nelaikymo faktą.

Manau, toks požiūris yra teisingas. Bus apsibrėžti šlapimo nelaikymo laipsniai, tipai ir kiek kas gaus priemonių bei kokių. Šlapimą sugeriančių priemonių skaičius greičiausiai remsis į šlapimo nelaikymo laipsnį.

Manau, kad iš pradžių žmogus gaus vieną nemokamą priemonę pagal faktą, o ne pagal diagnozę. Tai gera žinia, nes daugybė žmonių, serrgančių Parkinsono, Alzheimerio liga, vyrai po prostatos vėžio operacijų iki šiol neturėjo galimybės gauti šlapimo nelaikančių priemonių kompensaciją, nes jų diagnozių nebuvo sąraše. Ateity aš matau šios darbo grupės kitus tikslus. Įvykdžius tokį tikslą, tada reikia didinti priemonių kiekį, nes vieno vieneto tikrai nepakanka.

Kalbant apie finansus, mums teks nelengva užduotis atrasti reikiamų lėšų, tačiau jau dabar akivaizdu, kad šlapimo nelaikymo diagnostika išspręs vieną situaciją, kai yra piktnaudžiajama: jei žmogus turi diagnozę, kuriai esant skiriamas šlapimą sugeriantis gaminys, o šlapimo nelaikymo nėra, jam vis tiek išrašomas priemonės. Ir tada priemonės sandėliuojamos, perparduodamos. Atsiradus šlapimo nelaikymo diagnostikai, tokių socialiai neteisingų situacijų nebeliks. Priemonės bus duodamos tiems, kuriems jų tikrai reikia. Susitaupys kažkiek pinigų.

Kokie jūsų lūkesčiai dėl tolimesnių darbo grupės darbų?

Tikiuosi, kad per kitus metus įvyks didelis proveržis. Inkocentro vizija, kad 2018 metais visi nelaikantys šlapimo gauna kompensavimą šlapimą sugeriančioms priemonėms įsigyti ir gauna tiek, kiek reikia pagal jų sveikatos būklę.