Baigiantis 2015 metams, vos ne dieną prieš paliekant postą, dabar jau buvusi ministrė R. Šalaševičiūtė padėjo parašą po nutarimu kurti darbo grupę, kuri kurs veiksmų planą, kaip pagerinti žmonėms, turintiems šlapimo nelaikymą, priemonių prieinamumą. Darbo grupė susirinko šiais metais, kovo 17 d. į pirmąjį posėdį.

Situacijos pristatymas

Posėdžio pirmininkas Zdislav Skvarciany, Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos priežiūros departamento direktorius, kvietė susirinkusiuosius nusistatyti tikslus, uždavinius, dar kartą įsivardyti esamą situaciją, kad būtų aiški tolimesnio darbo kryptis.

VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Urologijos skyriaus gydytoja Aušra Černiauskienė kėlė klausimą dėl galimybės kompensuoti dirbtinius sfinkterius. Ji pateikė palyginamąją kainų analizę (vienas nereguliuojamas vyriškas raištis kainuoja apie 1120 eurų, reguliuojamas raištis – apie 1500 eurų, o vienas dirbtinis sfinkteris – apie 6000 eurų). Gydytojos nuomone, kompensavimas galėtų būti skiriamas ir skirstymą reikėtų padaryti atsižvelgiant į ligų grupes ir ligų kodus.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaistų kompensavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Irma Medžiaušaitė trumpai pristatė esamą finansinę situaciją, kiek lėšų skiriama, kiek planuojama skirti ir pan. Anot jos, kalbėti tik apie priemonių, skiriamų pacientams, kiekio didinimą nėra tikslinga, kadangi iškart reikėtų kalbėti ir apie biudžeto didinimą, o planuojami sutaupymai kitose srityse, kaip alternatyva, nėra pateikiami.

Visi darbo grupės nariai sutiko, kad inkontinencijai spręsti trūksta priemonių ir lėšų. J. Misevičienės teigimu, šios problemos sprendimui pradžiai reikėtų bent 4 milijonų eurų (tuo atveju, jei būtų įtraukiamos trys naujos diagnozės). Tačiau, atlikus skaičiavimus, buvo pastebėta, kad šalies biudžetas kiekvienais metais praranda maždaug 118 milijonų eurų vien dėl to, kad darbingo amžiaus asmenys, turintys inkontinencijos problemų, negali dirbti paprasčiausiai todėl, kad jiems nesuteikiamos tinkamos priemonės, galinčios užtikrinti jų darbingumą. G. Žižio teigimu, būtų galima kreiptis arba į Premjerą, arba į Finansų ministrą, pagrindžiant šios problemos svarbumą, pateikiant galimus sprendimo būdus ir nurodant, kokį nuostolį dėl nesprendžiamos problemos šalis patiria kiekvienais metais.

Pacientai patys priima sprendimus

Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjungos sekretorės Aldonos Droseikienės nuomone, turėtų būti keliamas klausimas, kas svarbiau – kokybė ar kiekybė? Šiuo atveju turėtų būti remiamasi praktika, o ne teorinėmis žiniomis. Ji pasiūlė pasvarstyti, galbūt pacientui galėtų būti tiesiog skiriama tam tikra pinigų suma ir jis pats nuspręstų, kokios priemonės jam yra geresnės ir naudingesnės.

Skvarciany nurodė, kad toks variantas gali privesti prie manipuliavimo pinigais, nes jau dabar yra labai panaši situacija su asmenimis, kuriems nustatyti specialieji poreikiai – jų pinigais neretai naudojasi artimieji, o sergančiojo žmogaus poreikiai pamirštami.

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė sutiko su A. Droseikienės nuomone, kad galima būtų žmogui skirti tam tikrą pinigų sumą, nes dalis tikrai mokės savarankiškai su jais tavrkytis, tačiau tuo pačiu supranta, kad ne visi mokės tais pinigais pasinaudoti taip, kaip iš tikrųjų reikia.

Žemaitaitytės nuomone, dalis neįgalių asmenų, turinčių šlapimo nelaikymą, visiškai neturi lėšų jai spręsti. Ji kalbėjo apie laikotarpius, kol tvarkomi neįgalumo dokumentai ir žmogus negauna jokios paramos iš valstybės dėl šlapimo nelaikymo. Taip pat ji priminė apie per dideles ir ne visiems tinkamas priemones, kurias visi gauna, nes taip yra numatyta. Aktyviai gyvenančiam neįgaliam asmeniui labiau reikėtų mažesnių šlapimą sugeriančių priemonių, kurias jis galėtų dažniau keistis, nei vienos, bet labai didelės.

Žemaitaitytės teigimu, nemaža spraga yra ir gydyme, kuomet nesprendžiama, kaip efektyviai gydyti inkontintencijos problemas. Jei būtų skiriamas efektyvus gydymas, mažiau lėšų reikėtų tolesniam problemos sprendimui (pvz., įklotams ir pan.).

Diskusijos prasidėjo

Skvarciany teigimu, vaistų kompensavimo komisijai būtų galima pasiūlyti, kad kiekvienu atveju atskirai būtų svarstoma, kiek ir kokių įklotų asmeniui reikia. Galima būtų sudaryti schemą, kai iš tos pačios pinigų sumos galima pirkti skirtingų įklotų skirtingą kiekį. Taip pat turėtų būti atkreipiamas dėmesys į tai, ar asmeniui nustatyti specialieji poreikiai, ar ne. Be to, skiriamos priemonės turėtų būti pateikiamos atskirame sąraše, ne kartu su vaistais. Diskutuotina, ar šios priemonės skirtos gydymui, ar profilaktikai (pavyzdžiui, įklotai įvardijami kaip higienos priemonė).

Medžiaušaitė nurodė, kad visos priemonės skirstomos pagal prekių nomenklatūrą, tad sauskelnės ir įklotai yra asmens higienos priemonė, bet ne medicinos priemonė. Čia J. Misevičienė akcentavo, kad visi gamintojai nurodo, jog tai yra medicinos prietaisas (angl. medical devices). Svarstytinas variantas dėl sauskelnių ir įklotų perkėlimo iš biudžeto eilutės „asmens higienos priemonės“ į eilutę „kitos priemonės“ (buvo pateiktas pavyzdys su ortopedijos priemonėmis, kai klausos aparatai yra priskiriami ortopedijos priemonėms).

Žižys pasidomėjo, ar yra žinoma, kokie finansavimo mechanizmai egzistuoja kitose šalyse. Tikslinga būtų sužinoti ir pasidomėti, ar yra galimybė sauskelnes ir įklotus priskirti ortopedijos priemonėms (tiksliau, kad priemonės pacientams, turintiems inkontinencijos problemų, būtų perkeltos į atitinkamą biudžeto eilutę, kurioje yra ir ortopedijos priemonės).

Misevičienės nuomone, reikėtų atskirti du finansavimo šaltinius – tuo atveju, jei asmuo, turintis inkontinencijos problemų, yra neįgalus, finansavimo šaltinis jam skirtoms priemonėms turėtų būti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšos, jei neturi neįgalumo – Sveikatos apsaugos ministerijos lėšos.

 

Sutarta, jog kitas posėdis vyks balandžio 7 dieną.