Pirmieji šlapimo nelaikymai man prasidėjo kažkur prieš penkis metus. Aišku, patyriau nemažą šoką. Gydytoja paaiškino, jog tai dėl gimdymo. Kelis metus, kol auginau vaikutį, su tuo stengiausi susigyventi. Buvo ir tokių liūdesio, gal net depresijos dienų, savaičių. Paskui ėmiau ieškoti informacijos internete. Skaičiau daug, nors reikia pasakyti, kad lietuvių kalba informacijos ne per daugiausia. Radau internete ir žmonių atsiliepimų.

Labiausiai įgyti stiprybės padėjo knyga „Gyvenimas su inkontinencija“, už jos išleidimą lietuvių kalba labiausiai ir norėčiau padėkoti Inkocentrui. Nuo pirmojo puslapio iki paskutinio jaučiau, kaip keičiuosi, kaip stiprėja mano pasitikėjimas, kaip grįžta noras kovoti už savo gyvenimą. Radau labai gerų skyrių su praktiškais patarimais, kaip dirbti su savo mintimis, nuostatomis, nuotaikomis. Aišku, ne mažiau svarbu buvo ir atrasti tam tikrų kasdienių situacijų aprašymus, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Knygoje aprašytos žmonių istorijos, tikriausiai, įkvėpė labiausiai. Radau savo bendraamžių moterų pasakojimus. Džiaugiuosi, kad tiems žmonėms pavyko išsaugoti savo santuokas nežiūrint užklupusio šlapimo nelaikymo. Man, deja, nepavyko. Gal ir pati esu kalta, gėdijausi savo kūno, atstūmiau vyrą, nesugebėjau peržengti per vidinę gėdą…

Tai sunkus mano gyvenimo periodas, bet jau taisausi ir po šio smūgio. Gal visgi šlapimo nelaikymas nebuvo pagrindinė mano skyrybų priežastis, galvoju, kad ši mano liga tiesiog tapo galutiniu momentu mūsų apsisprendime. Jaučiuosi sustiprėjusi, dvasiškai užaugusi, nes visi išbandymai mus stiprina. Juk sakoma, kad Dievas nesiunčia sunkesnių išbandymų nei galėtume pakelti. Ačiū dar kartą už šią knygą, ją dažnai vartau, vis paskaitau kažkuriuos skyrius, ypač kai apima liūdesys. Galiu pasakyti, kad tikrai dar iki šitos ligos galvojau, jog šlapimo nelaikymas jaunam žmogui – tai pasaulio pabaiga. Nu kas gali būti blogiau? Dabar drąsiai sakau – jokia čia pasaulio pabaiga.

Pakeiskite požiūrį, suvokite, kad tai jūsų gyvenimas, tegul jame dabar dar bus ir tokia liga, bet dėl to gyvas į žemę nesulįsi, turi gyventi. Bet nereikia kasdien verkti, skųstis likimu ir visus ką tik įmanoma kaltinti. Reikia gyventi toliau ir džiaugtis gyvenimu. Šią mintį radau knygoje ir ji tapo mano gyvenimo credo. Nežiūrint ligų, išdavysčių, likimo ar aplinkos smūgių reikia gyventi toliau ir aš gyvenu.

To linkiu visiems, kas susidurs su šlapimo nelaikymu.

Aistė, Kaunas