Esu emigrantė, jau apie dešimt metų gyvenu užsienyje. Lietuvos ilgesys, matyt, yra nuolatinis, nes kasdien daug laiko praleidžiu internete, skaitydama lietuviškus portalus. Taip atrodo, kad esi kažkur šalia visų tų lietuviškai mąstančių ir kalbančių žmonių… Kai kurie pasakys, kad taip mes neintegruojamės, o aš manau, kad tokia yra emigracijos kaina – visuomet gyveni kaip skylęs per pusę. Tavo kasdienybė vienoje šalyje, čia dirbi, valgai, miegi, bendrauji svetima kalba, o kai turi laisvo laiko tu jau su savo gimtine: klausausi internete lietuviškos muzikos, žiūriu televizines laidas, skaitau naujienų portalus, moterišką žiniasklaidą, bendrauju su buvusiais klasiokais, draugais Facebook‘e. Būtent jame radau jūsų profilį ir pradėjau skaityti vieną straipsnį po kito, užsiprenumeravau naujienlaiškį. Labai labai džiaugiausi, kad tokioje mažoje ir daugybės prietarų kamuojamoje mano tėvynėje yra tokia organizacija, kuri atvirai kalba apie labai jau ne kokį susirgimą – šlapimo nelaikymą.

Kad tai ne koks susirgimas žinau iš savo patirties, buvo du gimdymai, antras labai sunkus. Paskui teko keletą metų sunkiai fiziškai dirbti, vietinė ginekologė po vienos apžiūros pasiūlė daryti Kėgėlio pratimus. Bet tada nesupratau, apie ką ji kalba ir užsirašiau po metų pas lietuvišką ginekologę. Ji mane gerokai nuliūdino pasakiusi, kad mato pirmuosius šlapimo nelaikymo požymius. Ji man apie tuos Kėgėlio pratimus paaiškino išsamiau, jau gerą pusmetį juos darau, nors atvirai sakant, sunku kasdien prisiminti: vaikai, darbai, maisto gaminimas, norisi dar su kuo nors skypu pašnekėti, o ir mamą turiu atsivežusi, kuria reikia rūpintis. Jai darytos kelios ginekologinės operacijos, daug ten išpjauta, siūta… Nors mama dar nesena, bet jau turi bėdų dėl šlapimo nelaikymo. Kaip jai buvo sunku su manim apie tai kalbėtis, bet kada jau gyvena kartu neišvengiamai pamačiau tuos kasdienius įklotukus, kurie vis didėjo…

Čia yra visokių tarnybų, kurios pasiruošusios pamokyti, patarti, duoti kalną lankstinukų, skrajučių, net atnešti vaistus į namus ir visokias prekes, kokių tik reikia. Mamai to gal ir reikėtų, bet sulaiko kalbos barjeras, tad jos prašymu ir pradėjau ieškoti informacijos lietuvių kalba, kad atspausdinčiau jai ir ji galėtų paskaityti apie „savo ligą“.

Jūsų naujienlaiškiai mamai labai patiko, skaito juos kaip kokius žurnalus prieš miegą, ant staliuko pasidėjusi. Jau yra nusprendusi vasarą atvažiuoti į Lietuvą ir eiti pas urologą kalbėtis apie chirurginį gydymo būdą. Išsiaiškins viską suprantama jai kalba, tada pagalvosime, kurioje šalyje geriau tą operaciją daryti, jeigu tik jai dar galima operaciniu būdu padėti.

Ėmiausi rašyti jums šį laišką, nes jūsų tinklalapis, visa jūsų vykdoma veikla yra kaip gaivus oro gūsis. Man tai geras ženklas, kad mano tėvynė darosi vis labiau vakarietiška, vis daugiau dėmesio skiriama žmogaus gyvenimui gerinti, mąstoma apie žmogų, jo poreikius. Visa tai yra labai svarbu. Kai išvyksti iš savo šalies tas jaučiasi kaip didžiulis laiko skirtumas, kuris skiria mūsų šalį nuo kitų Europos valstybių. Manau, kad atviras kalbėjimas apie problemas ir sprendimo būdų paieška labiausiai priartina Lietuvą prie išsivysčiusių valstybių sąrašo.

Tikiu, kad daugeliui lietuvių ir gyvenančių kitose šalyse jus esate kaip džiugi naujiena niūrią dieną.

 

Sonata, Londonas