Su šlapimo nelaikymu gyvenu ne vienerius metus, bet iki šiol niekam apie tai nepasakojau. O kam tą daryti, galvojau anksčiau. Įsidedu mažą įklotą, apsaugo nuo kvapo ir stipresnių ištekėjimų. Jų pasitaikydavo labai retai, tad grynai kaip apsauga nuo tų kelių lašelių, kurie dienos pabaigoje vis tiek duoda tokį šlapimo kvapą. Darau Kėgelio pratimus, bet kol kas tai netapo tokiu kasdieniu įpročiu. Labiau pagal principą, kai žaibas griaudėja, tada žegnojamės. Kai įvyksta stipresnis ištekėjimas, tada jau entuziastingai darau tuos pratimus kasdien. Paskui užsimiršta kasdienybės rūpesčiuose: darbai, namai, vaikai.

Prieš kurį laiką nusprendžiau, kad jau laikas kažką su tuo šlapimo nelaikymu daryti. Įklotus naudoju kasdien, jau būna dienų, kai pasikeičiu į antrą. Paskaičiavus išleidžiamus įklotams pinigus, supratau, kad suma nemaža gaunasi. Čia jūsų tinklalapyje atradau gerų straipsnių, supratau, kad jei gaučiau tokią diagnozę, galėčiau gauti ir kompensaciją priemonėms. Be to, jau ir atsirado toks nedidelis noras pasikalbėti su kokiu mediku, gal pasiūlytų kokių vaistų ar kažko efektyvesnio nei Kėgelio pratimai. Juolab, kad panašu, jog tas šlapimo nelaikymas progresuoja ir man jau reikia pagalbos.

Užsirašiau pas šeimos gydytoją, ji turėjo būti pirma, kuriai papasakosiu. Atidarau jos kabineto duris, o ten gydytoja, seselė ir dar studentė, rezidentė, matyt. Šiek tiek išmušė iš pusiausvyros, bet buvau kupina ryžto atskleisti savo paslaptį, tai nusprendžiau nedvejoti. Aišku, buvo sunku atvirauti tegul ir nedidelei, bet grupelei žmonių. Šeimos gydytoja įrašė diagnozę, gavau kompensacijai receptą. Ir ji dar išrašė siuntimus pas reabilitologą ir gydytoją urologą. Sakė, kad su jais galėsiu pasikonsultuoti dėl gydymo vaistais ar kokių nors nemedikamentinių būdų.

Na pirminis tikslas – gauti diagnozę ir kompensaciją šlapimą sugeriantiems įklotams – pasiektas. Tikėjausi, aišku, kad šeimos gydytoja duos man kokių vaistų ar tų nemedikamentinių būdų patarimų. Pasakiau sau, kad tai lyg koks kompiuterinis žaidimas – pirmą lygį įveikiau. Dabar laukia dar du – kai juos įveiksiu, būsiu nugalėtoją, gausiu apdovanojimą.

Reabilitologė kabinete buvo viena, šnekėti buvo lengviau, bet čia ji pradėjo pildyti kažkokį klausimyną ir uždavinėti įvairius klausimus. Bėrė tokia beveik greitakalbe ir man kaip kokioj viktorinoj buvo skirta labai nedaug laiko atsakyti. Vienas klausimas ypač suglumino ir užplūdo daug minčių, kai supratau, ką ji nori paklausti. Sako „ar jums yra nutikę nelaimingų nutikimų?“. Mintys galvoje skriejo žaibo greičiu: kokie nelaimingi nutikimai? Kojos lūžis? Bet mes gi apie šlapimo nelaikymą lyg kalbam. Ai, tai čia ji taip vadina šlapimo ištekėjimus!

Nieko labai naujo iš jos neišgirdau, kaip supratau, mano skundai buvo sudokumentuoti dar vieno mediko, šį kartą tokia klausimyno forma. Išėjusi iš jos kabineto vis galvojau, kaip čia gydytoja tokias formuluotes vartoja? Kodėl ji negalėjo pasakyti – ar jums nebuvo stipresnių šlapimo ištekėjimų? O dabar – nelaimingi atsitikimai… Galėjau taip greitai jos nesuprasti, likti prie suvokimo apie lūžusią koją ir atsakyti ne, nebuvo. Tai kaip čia mes būtume susišnekėjusios?

Vėliau daug galvojau apie tai, kas nutiko tos gydytojos kabinete. Klausiau savęs, ar čia ta pati stigma, kuri mane vertė tylėti du metus? Medikai irgi jaučia kažkokią stigmą kalbėti su pacientais apie šlapimo nelaikymą? Ar tas mūsų tylėjimas sukėlė tokią baimę kalbėti apie tai, kad stigma tapo dviguba? Ir niekam jau nedrąsu apie tai prabilti ir kalbėti normaliais žodžiais?..

Pas gydytoją urologą ėjau jau su kitokia nuotaika. Man vis dar nebuvo smagu šnekėti. Nebuvo smagu, kad prie kabineto durų sėdėjau vyrų būrelyje, kad visi sėdintys galėjo nesunkiai girdėti pokalbių nuotrupas iš gydytojo kabineto – tokios plonos ten, pasirodo, durys. Na ne sveikieji čia susirinko. Jie turi šlapimo problemų dėl vienų priežasčių, aš – dėl kitų. Todėl ryžtingai atidariau duris ir sutikau vėl pasakoti savo paslaptį medikui vyrui ir dar trims vyrams, kurie liko koridoriuje.

Urologas paskyrė vaistų, priminė, kad Kėgelio pratimai turi tapti kasdiene „malda“ lyg Tėve mūsų. Kad verta užsirašyti į kokias dubens dugno mankštas. Gavau dar daug kitų patarimų, kuriuos puoliau įgyvendinti.

Pasišnekėti su specialistais buvo naudinga, gal ne su visais norėjosi kalbėti, ne visi pokalbiai davė naudos, tačiau „praėjau trys lygius“, tapau stipresnė ir drąsesnė. Turiu kompensaciją priemonėms, sumažėjo išlaidos. Žodžiu, nors nebuvo lengva, tačiau vertėjo prabilti apie savo šlapimo nelaikymą. Noriu ir kitiems, tyliai skaitantiems straipsnius internete ir niekam apie tai nekalbantiems, pasakyti, kad verta prabilti. Kaip sunku tai bebūtų. Dėl savo geresnio gyvenimo visi galime įveikti bet kokio žaidimo trys lygius.

 

Simona