Su šlapimo nelaikymu gyvenu ne vienerius metus, bet iki šiol niekam apie tai nepasakojau. O kam tą daryti, galvojau anksčiau. Įsidedu mažą įklotą, apsaugo nuo kvapo ir stipresnių ištekėjimų. Jų pasitaikydavo labai retai, tad grynai kaip apsauga nuo tų kelių lašelių, kurie dienos pabaigoje vis tiek duoda tokį šlapimo kvapą. Darau Kėgelio pratimus, bet kol kas tai netapo tokiu kasdieniu įpročiu. Labiau pagal principą, kai žaibas griaudėja, tada žegnojamės. Kai įvyksta stipresnis ištekėjimas, tada jau entuziastingai darau tuos pratimus kasdien. Paskui užsimiršta kasdienybės rūpesčiuose: darbai, namai, vaikai.

Jau virš metų gyvenu su šlapimo nelaikymu. Prieš metus man nutiko insultas ir kovojant su jo pasekmėmis teko suprasti, kad turiu ir šlapimo nelaikymą. Aš esu mokytoja, likimo ironija, paskutiniais metais prieš pensiją (buvo likę keli mėnesiai) man nutiko insultas. Mokytojo darbas, kaip žinia, kupinas įtampos ir nuolatinio streso, bet per tiek darbo metų, jau buvo įtikėjusi, kad esu atspari stresui ir tikrai negalvojau, kad mane ištiks insultas. Atrodė, kad čia vyresniems nutinka ir gal labiau vyrams ar bent jau turintiems antsvorį. Aš visada buvau sportiška, darbas su jaunimu neleidžia užkerpėti: lankiau šokius, su grupele bendraminčių rengdavom savaitgalinius ėjimo žygius.

Moterys mėgsta sakyti „po Naujų/nuo pavasario/po gimtadienio imsiuos kokių nors pokyčių gyvenime“. Aš irgi esu gerbėja tokių „proginių“ pokyčių. Kartą draugė pakvietė pasimankštinti nauja mankšta – ant batutų. Kažkaip labai linksmai atrodė, kai žiūrėjau internete, kaip ta mankšta vyksta. Visai nesusimąsčiau, kad šita mankšta man gali netikti. Su užsidegimu pasakiau draugei, kad čia bus mano sveikesnio, fiziškai aktyvesnio gyvenimo pradžia. Tai bus mano šių metų pokytis.

Šiandien grįžau iš parduotuvės, į kurią ėjau jau be lazdelės ir nusprendžiau, kad kažkam turiu papasakoti savo istoriją. Istorija gal ne kažkuo ypatinga, bet man tai buvo sunkus gyvenimo periodas. Tik prasidėjo žiema, griuvau ir susilaužiau koją. Esu stambesnio sudėjimo ir jau amžiuje, tai ne mano atveju šokinėti ant vienos kojos.

Sakoma, nauji metai – naujas gyvenimas. Pas mane būtent taip ir yra. Jau tris metus slaugau savo tėvą. Jam įvyko insultas ir po to per tuos tris metus jis beveik neatsistatė, tapo slaugomu ligoniu. Aš tada kaip tik išėjau į pensiją ir natūraliai šeimoje buvo nuspręsta, kad jį slaugysiu aš.

Noriu papasakoti kaip man sekasi slaugyti savo mamą ir kaip aš su tuo susitvarkiau. Esu dalyvavusi jūsų paskaitose ir girdėjau, kad žmonėms rūpi tie patys dalykai, kad kyla labai panašūs sunkumai. Tikiuosi, kad mano patirtis gali būti naudinga ir kitiems. Kai ką pavyko išspręsti, kai kurių sunkumų vis dar neįveikiame.

Rašau jums, nes esu nevilty. Prieš du mėnesius mano mama atgulė į lovą. Jai diagnozavo 4 stadijos onkologiją, paskyrė chemiją ir mama, kaip sakant, ant akių pasidarė ligoniu. Ji visuomet buvo labai aktyvi, nors jau garbingo amžiaus, bet visuomet kažką veikdavo namie, dalyvaudavo visokiuose senjorų bendruomenės renginiuose. Draugių pulkai kasdien jos namuose, tai ji pas kažką svečiuose. Žiūrėdavau į ją ir galvodavau, kad tokios senatvės ir aš norėčiau – aktyvios, pilnos veiklos, veiksmo, bendravimo. O vėžys viską lyg nubraukė…

Mano mamai 72 metai, ji sąžiningai jau metus laiko sėdi namie. Tiek, kiek tęsiasi karantinas ir kova su kovidu. Prieš karantiną jau mamai buvo šlapimo nelaikymas, gal kokius 5 metus tai pas ją. Iš pradžių porą metų ji neigė, bet kai jau ėmė matyti kitų žmonių reakcijas, kai pas ją į namus užeidavo, susivokė ir paprašė nupirkti jai „kokių nors pampersų iš vaistinės“. Pasidomėjau, pasiskaičiau, pasikalbėjau su vaistininke. Perku nuo tada kas mėnesį, kaip tėve mūsų mamai įklotus vaistinėje. Ji kartais paprašydavo daugiau vienetų, kartais didesnių įklotų. Per tuos penkis metus jau atsirinko kurie jai geriausiai tinka ir tuos perku visada.

Laba diena,

Nors ir gyvenu tokiam kaip ir nemažam mieste, tačiau namus kūrenu pečium. Tai dabar, žiemą, kasdien reikia nešioti malkas į namus, jas kapoti, dar reikia kieme sniegą nusivalyti. Pradėjau pastebėti, kad kartu su šaltesniu oru, prasidėjo man bėdos su šlapimo nelaikymu. Jūs man pasakykit, ar čia man jau bėdos, ar čia tik šaltis kažkaip taip veikia?

Nusprendžiau jums parašyti, nes dabar nėra kam pasiskųsti, visų dėmesys į korona virusą, į verslų gelbėjimą. O man skauda širdį dėl mamos.