Sergu išsėtine skleroze apie 15 metų, prieš kokius 4-5 metus ėmiau aiškiau jausti vieną simptomą – šlapimo nelaikymą. Tas nelaikymas – tai toks, kokį gali nurašyti. Maždaug esu moteris, pas visas moteris silpnos šlapimo pūslės, iš vyrų tikrai išgirsi tą priekaištą, kad moterys dažnai užsuka į tualetą. Porą metų tie keli išbėgantys lašiukai labai smarkiai netrukdė. Juk moterys vis įsideda kokius paketukus, dėl mėnesinių tenka juos naudoti – tai nieko čia psichologiškai traumuojančio.

Šią vasarą prekybos vietose išvydau žurnalą, ant kurio viršelio didelėmis raidėmis puikavosi užrašas „Menopauzė“. Bežiūrint į tą žurnalą mane aplankė suvokimas, kad realiai tai buvo pirmas kartas, kai viešai išvydau šį žodį. Man neseniai suėjo 50 metų. Ir aš išgyvenu arba premenopauzę arba jau menopauzę. Manau, kad reikėtų daugiau apie šį moters gyvenimo periodą kalbėti, nes gali atrodyti, kad tau tik vienai kažkas darosi, kad tavo kūną užpuolė visi esami ligų simptomai ar kad Dievas nusprendė jau šitam gyvenime užkurti tau kažkurį skaistyklos ratą, o gal net ir įmetė į kažkokį pragaro žieduką.

Prieš pusmetį atradau jūsų tinklalapį ir jūsų organizaciją. Porą metų slaugau savo mamą. Jai 95 metai pernai suėjo. Ilgą laiką buvo labai guvi, tačiau nuo 93-ų jos būklė ėmė smarkiai prastėti – aukštas cukrus, onkologija, demencija…

Esu pensininkas, prieš šešis metus patyriau prostatos operaciją, gyvenu su to pasekme – šlapimo nelaikymu. Džiaugiuosi, kad gaunu kompensaciją šlapimą sugeriančioms priemonėms. Bet  pradžioje nedžiugino, kad buvo kompensuojama tik viena priemonė parai. Tai čia gaunasi, kad žmogus gali tik kartą per dieną pasišlapinti? Prieš kurį laiką gydytoja pradėjo išrašinėti 60 vienetų mėnesiui, jau geriau, jau labai džiaugiausi. Nors tų priemonių reikia daugiau, tikrai daugiau nei dvi parai. 

Internete aptikau netyčia gydytojos Jurgos Misevičienės paskaitą apie stuburo traumas ir to nulemtą šlapimo nelaikymą. Rašau jums, nes norėjau padėkoti už tą paskaitą ir papasakoti savo istoriją. Matau, kad jūsų tinklalapyje yra publikuojami žmonių laiškai ir jie tikrai yra svarbūs, reikalingi, nes įkvepia kitus, atsidūrusius panašioje situacijoje, nepasiduoti.

Jau kurį laiką kiekvieną rytą prabudus suprantu, kad labai smarkiai noriu šlapintis, vos nulaikau šlapimą. Kol nubėgu iki tualeto kartais net išbėga keli lašeliai šlapimo. Prisiskaičiau visokių straipsnių internete apie ankstyvą šlapimo nelaikymą, bet niekur neradau mano situacijos įvertinimo. Ar gali būti, kad man jau prasideda šlapimo nelaikymas? Gal dar galima būtų kažkaip tą procesą pristabdyti?

Ina, Telšiai

Prieš metus tapau POLA organizacijos nariu. Už nugaros liko kvapą užgniaužusi diagnozė, tada priėmimas visų gydymo procedūrų, operacija, prarasti plaukai ir vėžio pažeistas organas bei kuriam laikui sugrąžintas tikėjimas, kad dar pagyvensiu…

Išėjus iš gydytojos urologės vis skambėjo galvoje viena vaikystėje išgirsta frazė „nervus – į konservus“. Dabar man kaip niekad tapo aiškus šis išsireiškimas. Prieš kokius metus supratau, kad man jau prasideda šlapimo nelaikymas. Buvo šlapimo ištekėjimų, kai kosėjau, juokiausi, čiaudėjau. Nusprendžiau, kad nesitaikysiu su šlapimo nelaikymu. Turiu mamą, kuri turi tą bėdą – gėdijasi, nenori apie tai kalbėti, kaip zuikis nulekia į vaistinę, nusiperka kokių įklotų, akių net į vaistininkę nepakelia – gėda gi nesvietiškai.

Sveiki,

mano vyras buvo pas urologą ir jam diagnozavo prostatos vėžį. Kaip sakė gydytojas, vėžys yra neagresyvus ir kol kas jis nebus operuojamas. Mums buvo paaiškinta, kad vyras bus aktyviai stebimas, surašė, kada turi vėl apsilankyti ir kokius tyrimus pasidaryti. Nebus operacijos sakė gydytojas vyrui, nebus po to šlapimo nelaikymo ir erekcija išliks. Vyras išėjo iš gydytojo kaip ir patenkintas tuo, kad nereikės operuotis ir dar nebus tokių pašalinių operacijos pasekmių. Tačiau aš matau, kad jis jaučia vidinę įtampą, kad turi vėžį ir niekas su tuo nedaroma. Tikiuosi, gal kažkaip ilgainiui susigyvens su ta mintimi ir nurims.

Su šlapimo nelaikymu gyvenu ne vienerius metus, bet iki šiol niekam apie tai nepasakojau. O kam tą daryti, galvojau anksčiau. Įsidedu mažą įklotą, apsaugo nuo kvapo ir stipresnių ištekėjimų. Jų pasitaikydavo labai retai, tad grynai kaip apsauga nuo tų kelių lašelių, kurie dienos pabaigoje vis tiek duoda tokį šlapimo kvapą. Darau Kėgelio pratimus, bet kol kas tai netapo tokiu kasdieniu įpročiu. Labiau pagal principą, kai žaibas griaudėja, tada žegnojamės. Kai įvyksta stipresnis ištekėjimas, tada jau entuziastingai darau tuos pratimus kasdien. Paskui užsimiršta kasdienybės rūpesčiuose: darbai, namai, vaikai.