Net jei tai simptominis šlapimo nelaikymas, kuris kartais net nelaikomas liga. Iš tikrųjų tai liga, specialistu apibrėžiama kaip nevalingas šlapimo tekėjimas, sutrikus normaliam šlapinimosi mechanizmui, sukeliantis medicininiu, socialiniu, higieniniu ir psichologiniu problemų. Dažniausiai – savarankiška, kur kas rečiau kitu ligų simptomas. Ir, kaip kiekvieną ligą, ją galima pagydyti. Tereikia kreiptis į gydytojus, kad nustatytu priežastis ir paskirtu tinkamą gydymo būdą. Plačiau apie tai paprašėme papasakoti Kauno medicinos universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytoją akušere-ginekologę doc.dr.Rositą Aniulienę.

200 milijonų žmonių pasaulyje nelaiko šlapino! Kelnės šlampa čiaudint, kosint, juokiantis ir net patiriant orgazmą. Ligai diagnozuoti r gydyti vien JAV per metus išleidžiama 16-26 milijardai dolerių. O kaip kenčia ligonio šeimos biudžetas – juk tenka dažnai skalbti, lyginti arba nuolat pirkti įklotus.Tai katastrofa! Nejaugi neįmanoma nieko padaryti?

Šlapimo nelaikymo tipų yra 6. Tačiau net pusė nelaikančiųjų kankinasi dėl dirglios šlapimo pūslės. Dėl jos žmonės nesugeba susilaikyti atsiradus staigiam norui šlapintis. O jį sukelia nevalingai susitraukinėjantis šlapimo pūslės raumuo, dėl to joje padidėja spaudimas. Negana to, tokiems žmonėms šlapimo pūslės raukas nepakankamai susitraukia. Todėl dalis šlapimo arba net visas išsilieja iš pūslės. Šie žmonės negali plauti indų, skalbti, nes nesuvaldomą norą šlapintis jiems sukelia teškantis vanduo. Neretai jie pasišlapina net prie namų durų, nespėję jų atrakinti. O ką daryti, kai šlapimas išteka orgazmo metu?!

Per pastaruosius 15 metų atsirado nemažai gerybinės prostatos hiperplazijos (GPH) gydymo pokyčių. Juos sąlygojo naujausių klinikinių tyrimų rezultatai. Atrasti nauji gydymo būdai, paaiškėjo ryšys tarp šlapinimosi sutrikimų ir lytinės disfunkcijos, sukurti nauji prognoziniai rodikliai, suteikiantys galimybę geriau numatyti atsaką į paskirtą gydymą.

Šlapinimosi sutrikimų sąvoka apima platų klinikinių ir patofiziologinių simptomų kompleksą, atsirandantį dėl funkcinių, neurogeninių ar organinių urogenitalinės sistemos veiklos sutrikimų ar pažeidimų.

Doc. Rosita Aniulienė, Kauno medicinos universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytoja akušerė-ginekologė, Moterų konsultacijos vadovė
Gydymo menas
Per pastaruosius metus besikreipiančių dėl šlapimo nelaikymo moterų smarkiai padaugėjo. Jeigu prieš penkerius metus moterys vengė garsiai apie tai kalbėti, slėpė šią ligą, o gydytojui reikėdavo jų klausinėti, tad dabar šios ligos jau nebesivaržoma.

Dirbant paauglių konsultavimo kabinete dažnai atsitinka taip, kad daugiau dėmesio pareikalauja ne dukra, o ją konsultuoti atvedusi mama. Neretai, mergaitei dar nespėjus papasakoti apie savo negalavimus bei problemas, mama įsiterpia su savo sveikatos bėdomis.

Gerai, jeigu, taktiškai nutraukus tokį pasisakymą ir pasiūlius kreiptis į moterų konsultaciją, moteris prityla. Tačiau būna, kai manoma: „Jeigu jau išsiruošiau pas daktarą, tai ir savo klausimu pasikalbėsiu“. Pasitaiko, kai garsiai mąstoma, jog ir vaistai, kurių skiriama dukrai, „tiks ir man, mano negalavimai panašūs“.

Vis dėlto paauglių iki 16 m. negalime konsultuoti be lydinčio asmens – vieno iš tėvų, senelių ar globėjo. Mes, gydytojai, ir nenorime, kad, konsultuojant vaikus, jie išeitų iš kabineto. Tačiau, jeigu dukras palydi ne mamos, o tėvai, jie dažniausiai palieka mus „teate a teate“.

Prostatos vėžys kelia daug diskusijų ir dilemų, kyla daug klausimų dėl jo gydymo: kada į į pradėti, kaip gydyti, ar iš viso gydyti. Jautrūs naviko žymenys suteikia galimybę anksti diagnozuoti ligą, tačiau vis dar nėra aiškūs ankstyvo gydymo privalumai.

Šiuo metu prostatos vėžys yra dažniausias tarp vyrų navikų Vakarų šalyse. JAV 2002 metais nustatyta apie 189 000 naujų šios lokalizacijos vėžio atvejų. Lietuvoje sergamumas prostatos vėžiu 2004 metais buvo 1908 atvejai 100 000 gyventojų; tai sudarė 23,3 proc. visų vyrų piktybinių navikų.

Hiperaktyvi šlapimo pūslė – literatūroje pateikiama daug terminų, apibūdinančių šį sutrikimą: nestabili šlapimo pūslė, skubus (arba neatidėliotinas) šlapimo nelaikymas, spazminė šlapimo pūslė, hiperrefleksinė šlapimo pūslė, hipertoniška šlapimo pūslė, hiperaktyvi, autonominė šlapimo pūslė, neslopinama šlapimo pūslė. Lietuvos urologai jį vadina dirgliąja šlapimo pūsle. Per aktyvi šlapimo pūslė vargina daugiau kaip 17 milijonų JAV gyventojų. Pasak kai kurių šaltinių [1], ši liga dažnesnė nei astma, osteoporozė ar cukrinis diabetas.

Hiperaktyvi šlapimo pūslė (HŠP) (angį. overactive bladder) – tai liga, kuriai būdingas dažnas ir staigus noras šlapintis, kartu gali pasireikšti ir šlapimo nelaikymas. Šie simptomai pasireiškia dėl nevalingų šlapimo pūslės raumens susitraukimų prisipildymo fazės metu (1). Hiperaktyvios šlapimo pūslės liga išlieka dažna tiek vyrų, tiek moterų sveikatos problema.

Šios problemos dažnis tarp 40 m. amžiaus ir vyresnių žmonių svyruoja nuo 12 iki 22 proc. Tai yra 3 pagal dažnį liga JAV, lenkianti tokias ligas, kaip hipertenzija, astma ar diabetas. JAV ši liga vargina daugiau nei 17 milijonų gyventojų (2), ir per 2000 m. su ja susijusios išlaidos siekė 12 milijardų dolerių (3). Tiesioginius kaštus (>8 mlrd. dolerių) sudarė ligos diagnostika, gydymas ir ligos pasekmės (odos ligos, šlapimo takų infekcijos), o netiesioginiai kaštai siekė beveik vieną milijardą JAV dolerių (3). HŠP ligos paplitimas didėja su amžiumi: ja serga 16,5 proc. vyresnių nei 18 metų JAV gyventojų, 16,6 proc. vyresnių nei 40 metų Europos gyventojų; 75 metų ir vyresnių žmonių grupėje jis siekia nuo 30 iki 40 proc. (2).
Nors dažnai pasitaikanti hiperaktyvios šlapimo pūslės liga nėra pavojinga gyvybei, tačiau ji labai apriboja žmonių socialinius ir asmeninius poreikius. Tokie žmonės mažiau bendrauja, nuolat jaučiasi įsitempę arba prislėgtos nuotaikos (3). Epidemiologinių ir klinikinių tyrimų duomenimis, HŠP liga pablogina pacientų gyvenimo kokybę, nes sutrikdo miegą, socialinius santykius, taip pat šeimos gyvenimą, fizinę ir darbinę veiklą (4-6).

Sakoma, kad „medicininė tiesa“ galioja penkerius metus. Per metus medicinos žurnaluose paskelbiama apie 2 milijonus straipsnių, ir tas skaičius nuolat didėja. Tad pareigingas gydytojas, norėdamas neatsilikti profesine prasme, kasdien turėtų perskaityti krūvą straipsnių (jeigu, 1995 m. žurnalo „BMJ“ duomenimis, apie 19, tuomet kiek dabar?).

Kita vertus, realiai susipažinimui su medicinos naujovėmis praktikuojantis gydytojas vidutiniškai skiria maždaug vieną valandą per savaitę. Tad informacijos tvanui įveikti, žinių prieinamumui palengvinti ir skirta Įrodymais pagrįsta medicina (ĮPM). Žurnalas „Medline“ ĮPM apibūdina taip: „Tai sistemingas šiuolaikinių mokslinių rezultatų paieškos, įvertinimo ir pritaikymo procesas, kuriais remiantis gali būti priimami sprendimai klinikinėje praktikoje. Pasitelkus įrodymais pagrįstą mediciną, ieškoma ir vertinama tinkamiausia informacija ir ji pritaikoma kasdienėje klinikinėje praktikoje“.