Daugybė žmonių, ir ne tik pagyvenusio amžiaus, kenčia nuo šlapimo nelaikymo. Literatūros duomenimis, vyresniu nei 60 mėty amžiaus grupėje šlapimo nelaikymu gali skystis iki 40 proc. žmonių, o tarp vyresnių nei 75 mėty – net iki 80-90 proc. Taip pat teigiama, kad ši problema kamuoja kas trečią moterį.

Apie šlapimo nelaikymą anksčiau buvo vengiama kalbėti, tačiau paskutiniais metais ši tendencija kinta. Ir tai teisinga, nes tik pripažindami problemą galime ją išspręsti. Šlapimo nelaikymas – tai nevalingas šlapimo ištekėjimas, sutrikus normaliam šlapinimosi mechanizmui.

Priešinės liaukos vėžio gydymui yra naudojamas ultragarsu reguliuojamas transperininis 1-125 ar Pd-103 šaltinių implantavimas. Svarbiausi brachiterapijos būdai yra tradicinis sėklų implantavimas po atlikto planavimo ir planavimas implantavimo dieną. Ilgalaikio ligonių stebėjimo duomenimis, pacientų išgyvenimo be ligos atkryčio rezultatai po brachiterapijos ir radikalios prostatektomijos nesiskiria.

Pirmą kartą Lietuvoje atlikta moterų šlapimo nelaikymo epidemiologinė analizė. Tyrimo tikslas – nustatyti ligos paplitimą tarp 50-70 metų Kauno miesto moterų ir įvertinti statistinį ryšį tarp pagrindinių rizikos veiksnių ir šlapimo nelaikymo.

Lapkritis visose Šeimos vaistinėse yra skirtas šlapimo nelaikymo problemai spręsti.

Apie tai, kodėl kito mintis pasirinkti šią temą, koks yra vaistinės organizuojamų renginių tikslas ir kokią pagalbą galima suteikti sutrikimo kamuojamiems žmonėms, papasakos vaistinės vedėja Birutė Danisevičienė. Kaip Jums kilo mintis Šeimos vaistinėse organizuoti renginius, nagrinėjančius šlapimo nelaikymo problemą?

Žinomi skirtingų sričių Lietuvos gydytojai susibūrė į Patarėjų tarybą. Profesionalai analizuos bei teiks pasiūlymus dėl tinkamos šlapimo nelaikymo (inkontinencijos) priežiūros sistemos sukūrimo Lietuvoje. Patarėjų taryboje dirbs keturi gydytojai bei viešosios įstaigos „Inkocentro“ atstovas.

Kai kalbama apie šlapimo nelaikymą (inkontinenciją), dažniausiai visas dėmesys skiriamas moterims. Tačiau šis negalavimas yra būdingas ir visų amžiaus grupių vyrams, ypač vyresniems. Vyrų šlapimo nelaikymui taip pat būdinga tai, kad jis sunkiau gydomas nei moterų, o kalbama apie šią bėdą per mažai ir per tyliai.

Profesorius bei gydytojas urologas Balys DAINYS pabrėžia, kad ši problema Lietuvoje beveik užmiršta, tačiau su vyrais, besiskundžiančiais įvairiais šlapinimosi sutrikimais, susiduria kiekvienas bendrosios praktikos gydytojas, todėl būtina išmanyti šios ligos specifiką, kad būtų suteikta visapusė pagalba pacientams. Pagal statistiką, apie 5 proc. vyrų iki 60 metų patiria šlapimo nelaikymą, 16 proc. – vyresnių nei 60 metų, o 42 proc. iš jų susiduria su šia problema kiekvieną dieną. Be to, ir vyresnių nei 80 metų vyrų, ir moterų ligotumo rodikliai tampa vienodi.

Įvairiais skaičiavimais, šlapimo nelaikymas kamuoja beveik kas dešimtą žmogų. Net 60 proc. vyresnių negu 65 metų amžiaus žmonių turi šį negalavimą. Šlapimo nelaikymo atsiradimui svarbi šlapimo pūslės funkcija.

Suaugusio žmogaus maksimalus šlapimo pūslės tūris vidutiniškai siekia apie 500 ml. Per parą inkstai išskiria apie 1-21 šlapimo, kuris šlapimtakiais susirenka šlapimo pūslėje. Besipildydama šlapimo pūslė plečiasi, dirginami jos sienelėse esantys receptoriai. Susikaupus apie 200 ml šlapimo, atsiranda noras šlapintis. Šlapimo ištekėjimą valingai kontroliuoja tarpvietės raumenyne išsidėstę šlapimo pūslės sfinkteriai. Žmogaus tarpvietės struktūra sudėtinga. Moterų tarpvietę kerta trys kanalai – tiesioji žarna, šlaplė ir makštis, vyro du – tiesioji žarna ir šlaplė. Todėl moterų tarpvietė yra gerokai silpnesnė. Žmogaus tarpvietė evoliucijos eigoje tapo gana silpna kūno vieta dėl vertikalios žmogaus stovėsenos. Žmogui pradėjus vaikščioti ant dviejų kojų, gerokai padidėjo spaudimas į šlapimo pūslės sfinkterius ir tarpvietę. Todėl su amžiumi ar esant kitoms patologinėms būklėms, tarpvietės muskulatūra silpnėja. Kartu silpnėja ir šlapimo pūslės sfinkteriai – atsiranda lėtinis šlapimo nelaikymas.

Hiperaktyvi šlapimo pūslė nustatoma, kai nesugebama sulaikyti šlapimo, atsiradus staigiam norui šlapintis. Tokiais atvejais pūslė susitraukinėja nevalingai, ir žmogus jaučia nuolatinį ir nevalingą norą šlapintis, pvz., girdėdamas tekantį vandenį, nespėja atrakinti durų ir pan.

Taip pat hiperaktyviai šlapimo pūslei būdingas padažnėjęs šlapinimasis (>7 kartų per dieną), nikturija (daugiau kaip kartą, o vyresnio amžiaus pacientams – du kartus per naktį), šlapimo nelaikymas orgazmo metu. Hiperaktyvią šlapimo pūslę galima gydyti estrogenais (kurie veikia labai trumpai, todėl rekomenduotini simptomams gydyti), tačiau pagrindinis vaistas nuo hiperaktyvios šlapimo pūslės ir mišraus šlapimo nelaikymo išlieka tolterodinas. Šio vaisto galima skirti kartu su dubens dugno pratimais ir fizioterapijos procedūromis.

Moksliniame tyrime, kuris buvo atliekamas 2002-2004 metais, dalyvavo 63 moterų (nuo 36 iki 84 metų amžiaus), kurios kentėjo nuo įtampos sukelto šlapimo nelaikymo, grupė.

Atsitiktiniu būdu parinkę 42 moteris, mokslininkai transuretraliai, kontroliuodami ultragarsu, injekuodavo joms autologinių iš raumens gautų kamieninių ląstelių (mioblastų) ir fibroblastų. Likusioms buvo skiriamos standartinės endoskopinės kolageno injekcijos. Praėjus metams buvo nustatyta, kad 38 iš 42 moterų, gydytų autologinėmis kamieninių ląstelių injekcijomis, visiškai pasveiko, be jokių šalutinių poveikių. Tarp įprastiniu būdų gydytų moterų tokių buvo tik dvi. Toks netikėtai geras šio gydymo metodo rezultatas nustebino ir pačius mokslininkus. Dr. Strasser iš Insbruko medicinos universiteto (Austrija) sakė: „Kai prieš keletą metų mes pradėjome taikyti šį gydymo metodą, žinoma, tikėjomės teigiamų rezultatų. Tačiau tokie aukšti išgijimo skaičiai mums visai nelaukti“. Tikslus ir minimaliai invazinis gydymo būdas yra efektyvesnis už įprastinius. Tačiau tyrinėtojai teigia, kad, prieš pradedant plačiau taikyti šį gydymo būdą, būtini ilgalaikiai multicentriniai tyrimai, įtraukiant didelius tiriamųjų skaičius.

Gerybinė prostatos hiperplazija (GPH) yra proliferacinis priešinės liaukos ląstelinių elementų procesas. Priešinė liauka gali padidėti tiek dėl stromos, tiek dėl padidėjusios epitelinių ląstelių proliferacijos ar sumažėjusios programuotos ląstelių mirties (apoptozės).

GPH gali nulemti gerybinį prostatos padidėjimą, intravezikulinę obstrukciją, apatinių šlapimo takų simptomus.
GPH dažna vyresnio amžiaus vyrų liga, sukelianti įvairaus pobūdžio ir intensyvumo sutrikimus. Histologiniai autopsijų duomenys rodo, kad GPH yra būdinga 40 proc. vyresnių nei 50 m. amžiaus vyrų ir 70 proc. vyresnių nei 60 m. amžiaus.