Šią žiemą sunkiai sirgau, net kelis kartus buvo užpuolę kokie tai virusai. Na ir po Naujų jau kosėjau kasdien, be pagerėjimo. Visuomet gydausi medumi, žolelių arbatomis, anksčiau to užtekdavo, pagydavau. Dabar gal imunitetas su amžiumi ėmė prastėti, bet žiemos tie peršalimai ir ligos labai jau darosi sunkiai pakeliami.

Neištvėriau to kosėjimo, nuėjau pas gydytoją, nustatė man bronchitą. Tai čia dar ne didžiausia bėda. Bet kad nuo to kosėjimo vis koks lašelis nulašėdavo į kelnaites. Ir kojas kryžiavau, ir kai jau užeidavo kosulio priepuolis sėsdavausi, kad tik sulaikyti tą šlapimą, bet pratekėjimas vis įvykdavo…

Aš nuo savo šeimos gydytojos nieko neslepiu. A ko čia slėpti? Taigi kaimynystėje gyvena, užaugome kartu. Ji viską apie mane žino, aš – apie ją. Mažam miestelyje nepasislėpsi. Bet apie tuos šlapimo ištekėjimus man labai jau nesinorėjo jai sakyti… Sėdžiu jos nedideliame kabinetuke, ji ten rašo į ligos kortelę apie tą bronchitą ir vis nesiryžtu paklausti, ką čia man su tais šlapimo lašiukais daryti. Ji mato, kad aš delsiu, neišeinu, bet nieko neklausiu ir nesakau. Protinga moteris, suprato, kad kažko varžausi. Paprašė seselės, kad ta kažką parneštų iš kito kabineto. Ir griežtai man sako – sakyk, kas yra? Kaistančiais žandais, bet pasisakiau. Mačiau, kad jai palengvėjo, šyptelėjo tik ir sako „yra čia sprendimų, nepergyvenk, įveiksim šitą bėdą“.

Seselė dar buvo nusiųsta su kažkokia užduotimi, o daktarė man papasakojo apie dubens dugną, kaip jį mankštinti. Sakė, kad gali progresuoti, kad tas kosėjimas tik pagreitino procesą, kaip sakant, iškėlė problemą, bet dabar jau kiek pati tuos pratimus darysiu, tiek efektą jausiu. Dar davė Inkocentro kontaktą, peržiūrėjau miestelio bibliotekoje jūsų tinklalapį, perskaičiau visus straipsnius. Pusę dienos prie kompiuterio praleidau, bet buvo naudinga. Tikrai akyse nuotaika pasitaisė, ne taip baisiai viskas atrodo. O jau kiek žmonių tą šlapimą nelaikymą turi! Tai čia mane labai nustebino tie skaičiai. Iš kitos pusės, ir kažkaip tvirčiau pasijutau – ne man vienai, ne aš viena su tuo susidūriu kasdien, žmonės ieško sprendimų, yra organizacijos, kurios padeda, yra priemonės, kurias galima naudoti, galiausiai, yra ir operacijų visokių. Va net su lazeriu gydo.

Žodžiu, ačiū jūsų organizacijai, kad rūpinatės tokiais žmonėmis, kuriems dėl šios ligos norisi tik pasislėpti ir niekam nesirodyti.

Kai išdrįsiu pasisakyti mieste gyvenančioms anūkėms, prašysiu, kad jos pas jus nueitų ir visko pasiklausinėtų. Aš tai kol kas kol man ten toks paūmėjimas bijau dar į ilgesnes keliones leistis. Gal po tų Kėgelio pratimus bus geriau, tuomet būtinai pas jus atvažiuosiu.

 

Vitalija