Gali būti, kad esu vienas iš nedaugelio besidžiaugiančių karantinu. Jis leidžia man likti namie, kai visai nesinori eiti į žmones. Aš turiu dabar daug laiko viską apmąstyti – prieš gerą pusmetį nuskambėjusią vėžio diagnozę, visą išgyventą gydymą, ir naujus sunkumus, kurie vis iškyla.

Vėžio diagnozė – tai tik pradžia kovos. Iš pradžių kartu su medikais kovoji už savo gyvybę, už teisę dar kurį laiką gyventi. Paskui organizmas stengiasi išlikti stiprus ir pakelti visą tekusį gydymo krūvį. Tada lieki namuose ir kovoji su savo emocijomis, mintimis, baimėmis dėl ateities. Tuo pačiu metu tenka kovoti ir su gydymo pasekmėmis. Mano atveju, tai prasidėjęs šlapimo nelaikymas.

Gydytojas bandė pakelti ūpą ir sakė, kad šitam simptomui duodamas pusmetis, per tiek laiko viskas gali atsistatyti ir šlapimo nelaikymo nelikti. Po operacijos kelis mėnesius nedirbau, reabilitacija, paskui pasiėmiau dar nedarbingumą. Nebuvau pasiruošęs grįžti į darbą. Slėgė ir vėžio diagnozė, ir tas šlapimo nelaikymas.

Žmona labai kantriai ir supratingai nešė informaciją apie gyvenimą su šlapimo nelaikymu. Spausdino visokius straipsnius iš interneto, nupirko įklotų ir tokias užmaunamas kelnaites. Dvi dienas į jas žiūrėjau, kol ryžausi užsidėti. Perskaičiau jūsų tinklalapyje apie kvapą, kurio turintys šlapimo nelaikymą labai greitai ima nejausti. Supratau, kad turiu tą padaryti ir dėl savo šeimos narių.

Nespėjau grįžti į darbą, prasidėjo karantinas ir aš žinokit, lengviau atsikvėpiau. Gavau dar kelis mėnesius. Dar kelis mėnesius galiu slėptis namuose ir niekas nesužinos apie mano šlapimo nelaikymą.

Iki tos gydytojo minėtos pusės metų pabaigos liko visai nedaug. Nepanašu, kad tas šlapimo nelaikymas gerėja. Gydytojas sakė, kad realiai galima laukti ir iki metų, gali šlapimo nelaikymas susitvarkyti per metus. Bet, kaip aš suprantu, jeigu kažkas eina gerėjimo linkme, tai turi mažėti. O mano situacija išlieka tokia pati, kaip prasidėjo po operacijos tas šlapimo ištekėjimas, taip ir yra. Ir tas labai neramina.

Dabar sunku visiems, daug nerimo, nes ateitis miglota, visi sėdim ir laukiam. Karantino pabaigos, viruso įveikimo, kažkokių vaistų nuo jo… Visi sėdim ir laukiam. O laukimas nėra ta komfortiška būsena. Kai kažko lauki, visuomet yra neramu.

Aš nelaukiu karantino pabaigos, aš laukiu, kad man baigtųsi šlapimo nelaikymas. Žmona vakar pasiūlė pradėti galvoti apie planą B – jeigu šlapimo nelaikymas išliks po pusmečio ar net ir po metų. Kurti planą B, kaip aš su tuo gyvensiu. Mano darbas toks – aš kuriu strategijas. Žmona sako, kad turiu ir savo gyvenimui sukurti plano B strategiją. Kaip aš gyvensiu, jeigu šlapimo nelaikymas taps mano lėtine liga? Skaitau jūsų išleistą knygą, skaitau visas istorijas ir straipsnius, kuriuos randu jūsų tinklalapyje – tai labai padeda kurti tą strategiją.

Rašau jums, nes labai norėjosi pasidalinti savo mintimis, emocijomis. Karantino metu visi išgyvename bendravimo deficitą, o čia dar tokia liga kur nepulsi visiems pasakoti, tad nors išrašyti viską galiu. Dėkoju jums už informaciją ir viską, ką veikiate šioje srityje. Manau, kad tai svarbu daugeliui žmonių.

 

Bronius