Rūpintis sergančiuoju šlapimo nelaikymu nėra lengva. Australijoje gyvenančios Gabrielle istorija 2016-12-01
Australijoje gyvena daugiau nei 4,8 mln. žmonių, turinčių šlapimo nelaikymo problemų. Australijos inkontinencijos fondas savo tinklalapyje pateikia istorijas žmonių, gyvenančių su šia liga bei jų artimųjų. Jūsų dėmesiui Gabrielle istorija.
Gabrielle Fakhri slaugo savo 42 metų sūnų. Savo patirtį ji pristatė šiemet Berlyne vykusioje Tarptautinėje inkontinencijos savaitėje.
„Mano sūnus Simonas yra autistas, prieš 10 metų jam diagnozavo bipoliarinį sutrikimą. Simonas nešneka, todėl jo priežiūra tapo sudėtingesnė, nes aš nežinau, ką jis jaučia, man sunku sugirdyti jam vaistus. Buvo mėnesio periodas, kai Simoną kankino depresija, tuomet jis norėjo tik miegoti“, – sako Gabrielle.
Melburno libaniečių bendruomenėje Simonas buvo pirmas neįgalus vaikas. Tai buvo šokas visai bendruomenei. Gabrielle pasakoja, kad skaudžiausia buvo matyti, kaip jos pusseserės ir kiti giminaičiai laiko savo vaikus atokiau nuo Simono, nes galvojo, kad jo negalia yra užkrečiama.
„Mylim savo vaiką be galo, bet jo priežiūra su kiekviena diena tampa vis sunkesnė mums, juo besirūpinantiems. Vadinamąsias tualeto treniruotes su Simonu pradėjau, kai jis sulaukė trejų metukų. Iki bipoliarinės diagnozės, Simonas nesulaikydavo šlapimo nakties metu, kartais taip nutikdavo ir dieną. Todėl aš jam dėdavau šlapimą sugeriančias kelnaites“, – pasakoja moteris.
Dar prieš 10 metų Simono mama dirbo visą dieną. Ji buvo laiminga, nes juo rūpinosi jos mama, kai būdavo vaikų atostogos, kai jis susirgdavo ar ji norėdavo išvykti trumpų atostogų.
„Dabar mano mamai 85 metai, šiuo metu aš turiu rūpintis dar ir ja. Tai manęs neslegia, nes esu jai dėkinga už visą tą pagalbą, kurią ji man suteikė per tuos 42 metus. Galiu pasakyti, kad būti namų slaugytoju – tai reiškia daug pokyčių jūsų gyvenime. Jūs negalite kada panorėję išgerti kavos su drauge, visuomet turite būti netoli jūsų prižiūrimo žmogaus ir turite gerai išmanyti, kokie yra slaugomo žmogaus poreikiai. Tai ypač sunku, kai jis nekalba“, – sako Gabrielle.
Ji neslepia, kad šventinis laikotarpis neretai būna pats sunkiausias, kelia didžiausią įtampą. „Kartais aš suorganizuodavau sau ir sūnui kokią išvyką. Tada reikėjo pasiimti su savimi daug daiktų: vaistus, rūbus, šlapimą sugeriančias priemones, greitos pagalbos vaistinėlę, pinigų, pasirūpinti tinkamo taksi automobilio atvykimu. Ir kai viskuo būdavo pasirūpinta ir įvertinti visi nenumatyti atvejai, nutikdavo taip, kad jam prasidėdavo bronchitas. Taip nutiko man jau penkis kartus iš eilės“, – sako Gabrielle.
Kalbėdama apie savo sūnų ji šypteli – jis mėgsta tolimas išvykas ir garsiai klausytis muzikos, gal dėl to ji prarado nemažai kaimynų pastaraisiais metais. Dar vienas Simono įprotis – jis kartais garsiai šaukia. „Kai Simonas sugalvoja šaukti vidury miesto ar prekybos centre, imu greitai jaustis pavargusi, nes visi į mus žiūri, aš pasimetu. Mes turime skubiai grįžti namo, nors ir nebūnu apsipirkusi. Bet yra daug teigiamų aspektų buvimo Simono mama. Kai jis buvo mažas, aš labai pergyvenau, kad per mažai dėmesio skiriu jo broliams ir seserims, kad visas mano dėmesys ir rūpestis skiriamas tik jam. Tuomet atradau savipagalbos grupę, kurioje buvo mokomąsi suvokti neįgalių vaikų elgesį, poreikius, išmokti su jais bendrauti. Tai man ir kitiems mano vaikams labai padėjo, jų santykiai tapo tvirtesni. Vėliau darželio auklėtoja pagyrė mano sūnų, nes jis puikiai sutarė su savo broliais ir seserimis. Ir dabar jie mielai juo rūpinasi, prižiūri, paima į savo namus“, – sako Gabrielle.
Moteris mano, kad tik dėka savo sūnaus ji išsiugdė tokias savybes kaip kantrybė, atjauta, supratimas ir stiprybė ginant skriaudžiamojo interesus.
„Kaip ir visi tėvai, aš su vyru išgyvenu dilemą, ką reikės daryti su Simonu, kai mes būsime per seni juo rūpintis. Mano baimė dėl ateities, manau, yra būdinga visiems savo vaikus slaugantiems tėvams. Kol kas džiaugiamės, kad esame sveiki, meldžiamės ir tikimės, kad mums dar užteks sveikatos pasirūpinti savo vaiku. Kol galim, mėgaujamės tuo, kad jis yra mūsų gyvenimuose“, – pasakoja Australijoje gyvenanti Gabrielle.
Čia galite pažiūrėti Gabrielle pasisakymą 2015 m. World Continence Week spaudos pusryčių metu: