Vasario pradžioje VšĮ Inkocentras iniciatyva Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje buvo surengta diskusija apie šlapimo nelaikymą kaip socialinę problemą. Pasak Inkocentro vadovės Jurgos Misevičienės, tampa vis akivaizdžiau, kad nemažai daliai pacientų šlapimo nelaikymas sukelia ne tik medicinines, tačiau ir aibę socialinių problemų. Kokios tai problemos ir kaip jas galima būtų spręsti ir buvo diskutuojama šio susitikimo metu.

Daiva Ausėnaitė

 

Neįgaliųjų situacija

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės aprėpties departamento Lygių galimybių skyriaus vedėja Eglė Čaplikienė apžvelgė neįgaliųjų situaciją ir pateikė tokius skaičius:

• Neįgaliųjų mūsų šalyje yra apie 250 000. Daugiausiai yra turinčių sunkią negalią, anksčiau vadinta antra neįgalumo grupe (30 – 40 proc. darbingumo lygis; 141 000 žmonių).
• Sunkiausią negalią nuo 0 iki 25 proc. turi apie 33 000 žmonių.
• 40-45 proc. negalią turi apie 64 000 žmonių.
• Neįgalieji sergantys vidaus ligomis sudaro 54 proc. Su judėjimo negalia gyvena 28 proc., apie 70 000 žmonių. Regėjimo negalią turi 4 proc. visų neįgaliųjų, apie 9000. Neįgalieji su klausos negalia (kurtieji ir stipriai neprigirdintys žmonės) apie 2 proc. Sergantys psichikos ligomis sudaro 9 proc. ir su sutrikusiu intelektu 3 proc.
• Žmonėms turintiems sunkiausią ir sunkią negalią nustatomi specialieji poreikiai. Nustačius specialiuosius poreikius mokomos tikslinės kompensacijos: pagalbos ir priežiūros, slaugos arba transporto išlaidų.
• Daugiausiai žmonių gauna transporto išlaidų kompensaciją, kuri siekia 9 eurus, yra didelis gavėjų skaičius. Priežiūros išlaidų kompensaciją gauna virš 50 000 žmonių ir slaugos kompensaciją 41 500 žmonių (tai dažniausiai gulintys, negalintys dirbti, sunkiai judantys asmenys).

 

Neįgaliųjų socialinė integracija

„Neįgaliųjų socialinę integraciją mes matome kaip sistemą, kurią sudaro daugybė dalių, tame tarpe ir profesinė reabilitacija, ir užimtumas, ir netektų pajamų kompensavimas, ir specialiųjų poreikių tenkinimas. Tikslinėmis kompensacijomis Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skiria 747 mln. eu. Čia patenka ir netekto darbingumo pensijos, ir profesinės reabilitacijos pašalpos, šalpos pensijos neįgaliesiems, priežiūra ir visos tikslinės kompensacijos“, – kalbėjo E. Čaplikienė.

Viena iš esminių priemonių neįgaliųjų integracijoje – tai Nacionalinė neįgaliųjų socialinės integracijos programa ir tos programos įgyvendinimui skiriamos įvairios priemonės. Pagrindinis programos tikslas – sukurti palankią aplinką ir sąlygas oriam ir visaverčiam neįgaliųjų gyvenimui Lietuvoje siekiant užtikrinti lygias galimybes ir gyvenimo kokybę.

„Mūsų ministerija kiekvienais metais tai programai skiria apie 8 milijonus eurų. Ten yra daug priemonių, viena pagrindinių – socialinių paslaugų neįgaliesiems teikimas, tai yra projektai, kurie yra įgyvendinami savivaldybėse. Savivaldybės konkurso būdu atrenka projektus, juos įgyvendina neįgaliųjų nevyriausybinės organizacijos. Projektuose įvairią naudą gauna apie 33-34 000 žmonių 400-tuose savivaldybių. Šiai veiklai skiriama virš 4 mln. lėšų. Didžiąją dalį lėšų ir didžiąją dalį tų projektų (39 proc.) yra skiriama neįgaliųjų socialinio ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymui arba jų palaikymui“, – sakė Lygių galimybių skyriaus vedėja Eglė Čaplikienė.

Kita svarbi priemonė įgyvendinant programą – tai būsto pritaikymo neįgaliesiems veikla. Kiekvienais metais pritaikoma virš 300 būstų. Būsto pritaikymas – asmeninio neįgalaus žmogaus būsto pritaikymas, kad žmogus galėtų tame būste judėti, išeiti iš jo – tą daro savivaldybės, iš biudžeto remiamos per Neįgaliųjų reikalų departamentą. Poreikio patenkinimo procentas nesiekia kartais ir 50 proc. „Techninės pagalbos priemonės – tai viena svarbiausių sąlygų oriam gyvenimui. Kiekvienais metais aprūpinam iki 36 000 žmonių. Skiriam 2 220 000 eu. Poreikio patenkinimo procentas galėtų būti ir didesnis, apie 80 proc. patenkinam, bet stengiamės kiekvienais metais įtraukti naujų priemonių“, – kalbėjo E. Čaplikienė.

 

Ką gali pacientai

Lietuvos žmonių su negalia projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė savo pranešimu kėlė klausimą, kodėl neįgaliojo savarankiškumo ugdymas baigiasi jam užvėrus pacientų organizacijos duris. Ji atkreipė dėmesį į laikotarpį po traumos iki neįgalumo suteikimo (užtrunka iki pusmečio), šiuo laikotarpiu žmogus negauna jokios kompensacijos šlapimą sugeriančioms priemonėms. Pasak G. Žemaitaitytės, dažnam patyrusiam nugaros traumą būna ilgą laiką sunku priimti kūno pasikeitimą, su tuo susijusias negalias, todėl itin svarbu tuo laikotarpiu suteikti žmogui visą reikiamą informaciją ir priemones.

„Viena svarbiausių nematomų problemų išskirčiau šlapimo nelaikymą, nes jis sukelia aibę pasekmių: neužtenka šlapimą sugeriančių priemonių, dėl to dažniau atsiranda pragulos, būna šlapimo kvapas, atsiranda žema savivertė, žmogui sunku dirbti, mokytis, būti aktyviu piliečiu, išsinuomuoti butą. Pati susidūriau su tokia situacija, kai viešbučiuose apsigyvenus neįgaliam žmogui yra naudojamos neperšlampamos paklodės. Jeigu kažkam teko gulėti ant tokios paklodės, tai suprasite, apie ką aš kalbu. Malonumas menkas, guli ant „klijonkės“. Pasiklausiau, kodėl taip daroma, atsakė, todėl, kad mes tokie negeri – šlapinamės į lovas“, – kalbėjo Lietuvos žmonių su negalia projektų koordinatorė.

Ji dar kartą atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į nedidelį kiekį priemonių, kurias gauna neįgalus šlapimą nelaikantis žmogus – vos 1 vnt. per dieną ir 5 kateteriai per mėnesį. Olandijoje, pasak Gintos Žemaitaitytės, neįgalus žmogus per mėnesį gauna 120 vienetų šlapimą sugeriančių priemonių.

„Žmonėms, turintiems šlapimo nelaikymą labai svarbu gauti teisingą medicininį gydymą. Rajonuose ne dažnas urologas žino, į ką reikia atkreipti dėmesį skiriant priemonę; ne dažnas urologas žino, kokiais medikamentais gydyti, kada žmogus nuo pusės nieko nejaučia, jo simptomai gali būti visai kitokie – šita problema yra labai didžiulė. Priemonės dažnai yra išrašomos 2 mėnesiams, tai nėra patogu, kai žmogus gyvena 30 km nuo rajono centro. Kodėl negali būti kažkokia kortelė, kur jam tereikia atvažiuoti į vaistinę“, – sprendimų ieškojo G. Žemaitaitytė.

Iššūkiai slaugytojams

Apie iššūkius, su kuriais tenka susidurti šlapimą nelaikančius asmenis prižiūrinčioms slaugytojoms kalbėjo Vida Ričkienė, Klaipėdos miesto VšĮ „Ori senatvė“ vadovė. Jos vadovaujama įmonė teikia slaugos priežiūros paslaugas namuose, šiuo metu yra prižiūrimi 20 asmenų. „Labiausiai akis bado pacientai, kurių išmokas pasiima jų artimieji ir jie lieka be jokių jiems reikiamų priemonių. Jiems iš viso nieko neperkama, jie tvarkosi su skuduriukais. Dabar vieną močiutę parsivežiau, kurios vaikai gyvena užsienyje, ji visai viena, jos išmoka 54 eurai, pensija 204 eu. Ji turi butą, šiek tiek gauna kompensacijos, bet reikia prasimaitinti, vaistus pirkti, vaikšto su vežimėliu, ji nelaiko šlapimo, jai buvo onkologija gimdos, per spinduliavimą pažeisti šlapimtakiai. Man paskambino, sako, pasiimkite iš ligoninės, žinokit, kvapas nuo jos sklido toks, kad negaliu nusakyti… Ji pati sakė, kad nuo jos matyt, smirda. Žmogus jaučiasi tiek pažemintas, o ji juvelyrė, protinga moteris. Kaip smarkiai yra žmogus pažemintas dėl to, kad nėra reikiamos priežiūros dėl šlapimo nelaikymo, kaip nukenčia jo savivertė. Gaila ir nieko padėt negali… Neretai būna, kad žmonės guli taip, kad nėra sąlygų juos pakelti, nes lovos nepritaikytos slaugyti žmogų“, – kalbėjo V. Ričkienė.

Paklausta, kaip sprendžia problemą, kai ateina slaugytojas pas žmogų, turi pakeisti jam priemonę, bet neturi į ką keisti? „Slaugytojos keičia skuduriukus. Kartais savo nešam. Viską, ką turim nešam. Gaila žmogaus, iš savo pinigų perkam tas paklodes. Gaila žmogiškai“, – kalbėjo slaugos paslaugas teikiančios įmonės vadovė.

Tikrosios išlaidos

Apie tikrąsias prastai kontroliuojamo šlapimo nelaikymo išlaidas kalbėjo VšĮ Inkocentras direktorė Jurga Misevičienė. Ji atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į kelias diagnozes (prostatos vėžys, Alzheimerio liga, Parkinsono liga), kurias turintys asmenys negauna jokios pagalbos, nors šlapimo nelaikymas tampa nuolatiniu jų palydovu, neretai dėl gydymo ar fiziologinių organizmo pokyčių.

„Tikrosios šlapimo nelaikymo išlaidos yra daugiau nei vien tik sauskelnės, kateteriai ar kitos priemonės, tai ir netiesioginės išlaidos: skalbimo, odos gydymo, pragulų gydymo, šiukšlių išvežimo kaštai. Tokie kaštai kaip slaugytojos nugaros traumos, nedarbingumo lapeliai – tai vis netiesioginės prastai kontroliuojamo šlapimo nelaikymo išlaidos. Bet dar vienas aspektas, apie kurį norėčiau pakalbėti – tai valstybės praradimai, kuriuos sukelia neužtikrinama šlapimo nelaikymo priežiūra. 2014 m. valstybė išleido 4,83 milijonų eurų sauskelnių, įklotų ir paklodžių kompensavimui. Kasmet darbingo amžiaus asmuo sukuria bendro vidaus produkto apie 11 000 eurų. Lietuvoje yra 931 000 darbingo amžiaus vyrų, apie 10 proc. jų nelaiko šlapimo, t.y., 93 000. Apie 3000 jų dėl šios ligos nebedirba. Todėl valstybė dėl to praranda 32 mln. eurų bendro vidaus produkto. Moterų Lietuvoje yra šiek tiek daugiau nei vienas milijonas dirbančių, 265 000 jų nelaiko šlapimo. Apie 8000 dėl tos patologijos nebedirba ir valstybė praranda 86 mln. eurų bendro vidaus produkto. 118 mln. eurų – tiek praranda valstybė per metus nekompensuodama ir nepadėdama žmogui tvarkytis su šia problema. Išlaidos 4,83 mln. prieš 118 negautų milijonų. Yra apie ką pagalvoti. Valstybė netenka žymiai daugiau negu ji išleidžia kompensuojamoms medicinos priemonėms“, – pabrėžė J. Misevičienė.

VšĮ Inkocentras vadovė pabrėžė, kad šlapimo nelaikymas nėra tik medicininė diagnozė, tai ir socialinė problema. 3 proc. darbingo amžiaus asmenų dėl šitos ligos nebedirba. 118 mln. eurų per metus valstybė praranda nekompensuodama nei vieno vieneto šlapimą sugeriančio produkto.