Klaipėda rūpinasi senjorų sveiku senėjimu 2015-05-05
Per tris savo veiklos metus Sveikatos žurnalistų asociacija kartu su VšĮ Inkocentru ne kartą kėlė senjorų sveikatos klausimus viešai diskusijai. Kiekvienais metais Sveikatos apsaugos ministerija skelbia prioritetą įvardydama metus, šie metai buvo pavadinti Sveiko senėjimo metais.
Išskyrus kelias nemokamas mankštas sostinės poliklinikoje neįgalumą turintiems senjorams, daugiau dėmesys nekrypsta į jokias veiklas ar priemones, kurios vykdytų šių metų užduotį – kalbėti, mokyti senjorus apie sveikatos išsaugojimą ilgus metus, apie orią senatvę, apie gražų senėjimą be gyvenimo kokybę gadinančių susirgimų ir būklių. Tad būrys lektorių ir žurnalistų susitiko pasikalbėti apie Klaipėdoje vykdomas veiklas bei kylančius sunkumus siekiant sveikesnio senėjimo.
Kas padaryta Klaipėdoje
„Mes ne kartą kalbėjome apie senjorų orumą, įvertindami, kad yra tam tikri lėtiniai susirgimai, kurie smarkiai žaloja jų gyvenimo kokybę ir kaip tą orumą tuo atveju išsaugoti; kalbėjome apie griuvimus, jų prevenciją, o šiemet puiki proga vėl kalbėti apie senjorus, nes šie metai yra paskelbti sveiko senėjimo metais. Man susidaro įspūdis, kad mūsuose įprasta kažką visus metus tyliai veikti arba neveikti, o paskui pasibaigus metams pasakyti „nepavyko, gal neįsisavinom“. Todėl Sveikatos žurnalistų asociacija, būdama aktyvi visuomenės sveikatos narė, nori kelti klausimą – praėjo keturi mėnesiai, kas per tą laiką buvo padaryta? Klausiam, kas padaryta Klaipėdoje“, – taip renginį pradėjo Sveikatos žurnalistų asociacijos pirmininkė Daiva Ausėnaitė.
Seminaro metu buvo keliami ir aptariami tokie klausimai: kokią per ketverius šių metų mėnesius Visuomenės sveikatos biurai vykdė informacinę veiklą, projektus, atspindinčius šių metų sveikatos temą? Kokių uždavinių ėmėsi nevyriausybinės organizacijos? Ar lengva senti turint neįgalumą? Ir kokie atsiskleidė tikrieji senjorų sveikatos iššūkiai, likę nematomi valdžios institucijoms?
Klaipėdos institucijų susitelkimas
Klaipėdos miesto Visuomenės sveikatos biuro direktorė Jūratė Grubliauskienė patikino, kad nepriklausomai nuo to, kaip pavadinami metai, biuro aktyvumas nesikeičia. „Metų dedikavimas kažkokiai temai ar žmonių grupei yra svarbus akcentas, bet tai nereiškia, kad skiriasi darbų apimtys ar tik tais metais būna skiriamas dėmesys tai žmonių grupei. Darbas vyksta nuosekliai, stebėjimas tiek sveikatos rodiklių, tiek gyvensenos, tiek rizikos veiksnių yra atliekamas nuolat. Paskelbimas tam tikrų metų yra akcentavimas ir galbūt daugiau institucijų susitelkimas, taip buvo padaryta Klaipėdoje. Visi sektoriai susėdo prie stalo ir vieni kitiems pasakė, ką jie nuveiks gero senjorams“, – sakė J. Grubliauskienė.
Stebint periodą nuo 2005 m. iki 2014 m., matosi, jog senjorų daugėja. Klaipėdoje 2005 m. vyresni nei 60 m. sudarė apie 19 proc. gyventojų, o 2014 m. yra jau 24 proc. vyresnio amžiaus gyventojų. Bendras Lietuvoje gyventojų amžiaus vidurkis yra 74 m., Klaipėdoje 2013 m. duomenimis, vyrų amžiaus vidurkis buvo 69 m., moterų 79 m.
„Tai, kad moterys 10 metų gyvena ilgiau atsako į klausimą, kodėl įvairiose veiklose, ypač rengiamose senjorams, galima matyti vien tik moteris. Yra ir ekonominiai faktoriai, kai likusi viena moteris gyvena sunkiau, su tuo irgi yra susiję tam tikri senjorių sveikatos rodikliai“, – sakė Visuomenės sveikatos biuro direktorė.
2013 m. 65 metų ir vyresni asmenys labiausiai sirgo širdies ir kraujotakos ligomis. Nuo šių ligų klaipėdiečiai dažniausiai ir miršta. „Prevencinės patikrų programos sveiko senėjimo kontekste yra labai svarbios ir reikalingos. Gyventojams reikia nuolat apie jas priminti, tačiau ir medikams reikia jas akcentuoti, nes jie kartais ima ir praleidžia pacientą. Labai daug dirbama informuojant tikslines grupes – atrodo, kad informavimas vyksta labai intensyviai. Tačiau jeigu žiūrėti procentais, prevencinėmis programomis pasigirti negalime ir tikrai yra kur dirbti“, – atkreipė dėmesį J. Grubliauskienė. Priešinės liaukos vėžio prevencinėje patikros programoje 2014 m. dalyvavo tik 29 proc. vyrų 50-75 m. Klaipėdiečių gyvensenos tyrimas parodė, kad trečdalis senjorų 2-3 kartus per savaitę jautė prislėgtą nuotaiką. Net 56,9 proc. senjorų vyresnių nei 60 m. nesimankština.
Veiklos senjorams
Susirinkusiems Jūratė Grubliauskienė pristatė visas veiklas, kurias Klaipėdos visuomenės sveikatos biuras organizuoja senjorams. Veiklos skirstomos į fizines – baseinas, kalanetika, zumba, šiaurietiškas vaikščiojimas, šokiai bei skirtas sielai ir protui – poezijos, muzikos terapija. „Šias terapijas veda tarptautines licenzijas turinčios terapeutės. Užsienio ekspertai ypač poezijos terapiją įvertino aukštu balu. Taikomą metodiką ir praktiką Italija ir Prancūzija perėmė ir žinau, kad jie jau bando pas save tą daryti“, – kalbėjo J. Grubliauskienė.
Apie psichinę ir dvasinę sveikatą kalbėjo ir Klaipėdos regiono moterų informacijos centro vadovė Aldona Mocevičienė. Centras turi filialus Plungėje, Gargžduose ir Palangoje, yra įgyvendinti 24 projektai. „Svarbu palaikyti ne tik fizinę sveikatą, bet ir didelę svarbą turi psichinė sveikata, kuri tiesiogiai įtakoja ir fizinę žmogaus savijautą. Dauguma senjorų, kuriuos teko sutikti mūsų projektuose, yra vieniši, nori pabendrauti. Sunkiausia įtikinti būti aktyviais tuos senjorus, kurie visai niekur nedalyvauja. Vienintelis būdas juos pasiekti – per savanorius ar studentus, kurie juos lanko. Senjorai labai bijo kažko nemokėti, bijo apsikvailinti, jų baimės labai didelės. Todėl jie neretai renkasi niekur nedalyvauti ir nieko nedaryti“, – sakė A. Mocevičienė.
Ji pabrėžė, jog nevyriausybinių organizacijų (NVO) vaidmuo sprendžiant orios senatvės problemas nėra didelis, nes valdžios institucijos nepakankamai vertina NVO, neretai trūksta finansavimo.
Slaugyti vyresnius tėvus – nematomas iššūkis
Dar vienas senjorų sveikatos iššūkis, kuris buvo aptartas Klaipėdoje vykusiame seminare „Sveiko senėjimo metai. 4 mėnesiai tylos“ – tai slauga, kuri reikalauja daug fizinių ir emocinių jėgų. „Senjorai neretai slaugo savo vyresnius artimuosius, tėvus, artimus giminaičius. Žinių ir įgūdžių trūkumas, kaip teisingai tą daryti, tampa tikru sveikatos iššūkiu. Dažnas vyresnio amžiaus žmogus turi šlapimo nelaikymą. Slaugos priemonių prastas kompensavimas tampa nemažu finansiniu iššūkiu slaugančiam asmeniui, o jeigu neužtenka slaugos priemonių, iškyla ir pragulų pavojus, tai visuomet didelis stresas slaugančiam žmogui“, – kalbėjo VšĮ Inkocentras konsultantė, slaugytoja Jolita Šukienė.
Pasak VšĮ Inkocentras vadovės Jurgos Misevičienės, būtent šlapimo nelaikymas yra viena didžiausių sveikatos problemų vyresniame amžiuje. Prostatos vėžys, Parkinsono, Alzheimerio ligos, insultas – tai būklės, kurios visuomet kaip šleifą turi šlapimo nelaikymą. „Šnekame apie šlapimo nelaikymą, nes tai yra būklė, kuri senjorams labai aktuali. 400 mln. žmonių visame pasaulyje turi šį sutrikimą, Lietuvoje apie 300 000. Vyresniame amžiuje 35 proc. moterų turi šlapimo nelaikymą, 70 proc. sergančiųjų Parkinsono liga, 20 proc. vyrų po prostatos vėžio operacijų šlapimo funkcija neatsistato ir šlapimo nelaikymas lieka visam gyvenimui, vėlyvosiose Alzheimerio ligos stadijoje 100 proc. pacientų turi šlapimo nelaikymą. Visi šie asmenys mūsų šalyje negauna jokio kompensavimo šlapimą sugeriantiems gaminiams. Mes paskaičiavome, kad jiems tenka išleisti reikiamoms priemonėms per mėnesį apie 100 eurų“, – atkreipė dėmesį J. Misevičienė.
Vykusioje diskusijoje kalbėjusi J. Grubliauskienė atkreipė dėmesį į šeimos gydytojų instituciją. „Trūksta gal šeimos gydytojų įgalinimo. Kai mes kalbam apie šlapimo nelaikymą, iš labai artimos patirties prisimenu atvejį, kai vyresnė moteris 3 metus įtikinėjo savo šeimos gydytoją, jog ji turi problemą. Šeimos gydytojo požiūris stebino, siūlė tik operaciją, bet jokių mankštų, psichologinės pagalbos būdų – apie tai nebuvo net užsiminta. Juk šeimos gydytojas bent jau galėtų paklausti vyresnio amžiaus žmogaus, nes ne kiekvienas drįsta apie tai pasakotis. Požiūris turėtų būti kompleksinis. Pas mus užsukusios vyresnio amžiaus moterys prašo kokios mankštelės ar baseino, nes jos pavargsta nuo artimo žmogaus slaugymo. Šeimos gydytojo institucija tikrai žino apie slaugomą žmogų ir apie pačią slaugą, kaip tą daryti teisingai“, – kalbėjo J. Grubliauskienė.
„Operacija esant šlapimo nelaikymui, turėtų būti paskutinis metodas, iki to laiko reikia bandyti mankštas ir kitas priemones, padedančias kuo ilgiau kontroliuoti šią būklę“, – sakė J. Misevičienė. Pasak slaugytojos J. Šukienės, būtent šlapimo nelaikymas gali būti ta priežastimi, kodėl senjorai nepalieka namų ir nedalyvauja jiems siūlomose veiklose. „Šlapimą nelaikantis žmogus turi kvapą, jeigu neužtenka priemonių, bijoma, kad šlapimas išbėgs, kad atsiras kvapas, todėl renkamasi izoliaciją namuose. Žmonėms brangu pirkti geras šlapimą sugeriančias priemones, nuo šlapimu trenkiančio žmogaus visi nusigręžia, aplinkui pasidaro tuštuma ir jis lieka vienas“, – kalbėjo J. Šukienė.
Diskusijos dalyviai svarstė, kas galėtų pamatyti senjoro problemas, apie kurias jam nedrąsu pripažinti net artimiausiems žmonėms – gal šeimos gydytojas, gal slaugytoja. Akivaizdu, jog sprendimų yra, tiesiog reikia apie juos kalbėti, diskutuoti ir imtis veiksmų.