Surengti seminarą apie vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę Sveikatos žurnalistų asociaciją (SŽA) paskatino liūdnas faktas. Mūsų šalyje tik gulintys lovoje pacientai nusipelno teisės į šlapimą sugeriančių gaminių kompensavimą, nors daugybė žmonių, turinčių šią problemą, nori ir gali išeiti iš namų ir būti aktyviais visuomenės nariais.

Nepatogi tema

Žvelgiant į vyresnio amžiaus žmones Lietuvoje ir kitose ES valstybėse, matyti ryškus skirtumas – lietuviai pacientai dažnai nesulaukia deramo dėmesio jų gyvenimo kokybei. Balandžio 17 dieną, Vilniuje, Europos Komisijos atstovybėje apie tai diskutavo SŽA sukviesti gydytojai urologai, neurologai, VšĮ „Inkocentro“ darbuotojai, sveikatos žurnalistai, pacientai, juos ginančių organizacijų atstovai. Gaila, bet valdininkai prie diskusijos prisijungti pabūgo…

Europos komisijos ryšių su visuomene vadovas Giedrius Sudikas pasidžiaugė, kad įsikūrė Sveikatos žurnalistų asociacija, nagrinėjanti nepatogias temas, kurios, anot jo, patogiai yra pamirštamos.

Lietuvos psichikos slaugytojų asociacijos pirmininkė Daiva Žukauskienė, įdomiai pristačiusi senėjimo procesą, senstančių žmonių tipus, problemas, su kuriomis jie susiduria, patikino, jog kokią gražią senatvę sau bepieštume, ji neapsieina be mažesnių ar didesnių psichikos sutrikimų. Demensija, Alzhaimerio, Parkinsono ligos, senatvinė depresija, miego, šlapinimosi sutrikimai – visi jie turi rimtas pasekmes. Nukenčia ne tik fizinė ir psichologinė sveikata, tai didelis krūvis artimiesiems ir specialistams.

Šlapimo nelaikymas

Viena iš dažniausių senatvines ligas lydinčių problemų – šlapimo nelaikymas. VšI „Inkocentras“ vadovės Jurgos Misevičienės pateikti skaičiai nedžiugina – Lietuvoje maždaug 10 proc. žmonių nelaiko šlapimo. Deja, pas mus šlapimo ir išmatų nelaikymas apibrėžiami kaip liga, tik tuomet iš dalies kompensuojamos šlapimą sugeriančios priemonės. Tačiau kita didžiulė pacientų grupė, kuriems ši problema yra kaip lydintis kitų ligų simptomas, palikti likimo valioje. Kaip simptomas šlapimo nelaikymas dažnas esant urologiniams susirgimams, šlapimo pūslės uždegimo, akmenligės metu, sergant tam tikromis neurologinėmis ligomis, kaip išsėtinė sklerozė, Parkinsono liga, galvos, nugaros smegenų traumų atvejais, dėl kraujotakos sutrikimo, prie kitų retesnių nervų raumenų distrofijų, Alzeimerio ligos, senatvinės demensijos, esant endokrininiams metaboliniams sutriukimams, ginekologinėms patologijoms ir būklėms: nėštumo, gimdymo, menopauzės metu, po gimdos pašalinimo operacijų. Šlapinimosi problemos vargina ir prie daugelio lokalizacijų onkologinių ir infekcinių susirgimų.

Visos šios ligos paliktos nuošalyje, ir pacientas, kol jam nenustatytas nuolatinės slaugos poreikis, negauna nė vieno kompensuojamo produkto. Lietuva šioje srityje  bendrame  Europos šalių kontekste atrodo nekaip. Tik Latvija ir Lenkija turi diferencijuotas diagnozes, visose kitose šalyse reikalingos priemonės kompensuojamos nesigilinant, kodėl išsivystė šlapimo nelaikymas. Danijoje ir Švedijoje kompensuojama tiek priemonių, kiek reikia, Rusijoje – iki 90 vnt., Vokietijoje – iki 120 vnt., Olandijoje – iki 150 vnt. Vienintelėje Lietuvoje šis taip retai skiriamas kiekis yra toks mažas – nuo 30 iki 60 vnt.

VšI „Inkocentras“ jau ne kartą kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją pabrėždami, kad šlapimo nelaikymas nėra būklė ar simptomas, atsirandantis tik tuomet, kai pacientui nustatomas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir prašydami įtraukti šias diagnozes į kompensuojamų ligų sąrašą. Deja, į šiuos siūlymus valdininkai neatsižvelgia. Tikimasi pagalbos iš Seimo sveikatos reikalų komiteto.

Gydymo kompensavimas

Apie panašias problemas kalbėjo ir seminaro svečiai – Alzhaimerio ir Parkinsono ligą gydantys medikai, papasakoję, kada ir kodėl jų pacientai ima nelaikyti šlapimo, kaip ši problema apsunkina ligonių būklę.

VUL Santariškių klinikų Nervų ligų skyriaus ir Konsultacijų poliklinikos specializuoto Parkinsono ligos kabineto gydytoja neurologė Neringa Tutlienė minėjo apie derybas su Ligonių kasomis dėl sergančiųjų Parkinsono liga modernaus gydymo, kuris vienam pacientui dažnai siekia iki 100 000 Lt per metus. Jis gali būti kompensuojamas vos keletui žmonių.

Vilniaus Universiteto onkologijos instituto gydytojas urologas Albertas Ulys čia įžvelgė ir etinę dilemą: „Kaip teisingai pasirinkti, kam ir kuriam laikui duoti? Tam, kuris daugiausiai dirbo ir užsidirbo?..

Seminaro pabaigoje vykusioje diskusijoje pasidžiaugta, kad kova su valdininkais ne visada būna bergždžia. Dr. Arūnas Vaitkevičius iš VUL Neurologijos centro minėjo, kad po ilgų diskusijų su SAM ir SADM į neįgalumo vertinimo skalę buvo įtraukta Blesedo demensijos skalė, kuri įvertina sutrikimo gilumą.

„Požiūris į senstančio žmogaus gyvenimo kokybę turėtų būti holistinis, daugiau dėmesio reikėtų skirti profilaktikai, kad senatvė nebūtų tokia brangi. Tik taip galėsime pagerinti gyvenimo kokybę jei ne sau, tai ateinančioms kartoms“, – kalbėjo Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos pirmininkas Gediminas Žižys.

Parengė Sveikatos žurnalistų asociacija