Naujuosius metus Inkocentras pradeda nauju paskaitų projektu „Senjorų sveikatos iššūkiai“. Kalbamės su Inkocentro vadove Jurga Misevičiene apie šio projekto sumanymą, idėją bei tikslus.

Šiais metais vėl bus skiriamas dėmesys senjorų sveikatai. Kaip vertinate šią valstybinę iniciatyvą?

Labai džiaugiuosi, kad šie metai paskelbti senjorų sveiko senėjimo metai. Manau, per mažai dėmesio skiriame senjorams ir dar nesame suvokę jų svarbos visuomenei. Pastaruoju metu viešuose pasisakymuose galima išgirsti itin negatyvių atsiliepimų apie pensininkus, jie kritikuojami, jie kiršinami su kitomis visuomenės grupėmis. Manau, reikia nurimti ir giliai apmąstyti tiek senėjimo reiškinį, tiek sveiko senėjimo galimybes.

Senjorai neturi būti kažkokie pastumdėliai – tylėkit, nesiskųskite, žiūrėkit vaikus, šypsokitės ir neburbėkite dėl mažų pensijų. Pykstam ant jų, kad jie nėra pozityvūs, nors patys to pozityvumo jiems neduodame. Esame vaikai ir anūkai, vieną dieną tapsime senjorais. Suvokdami tą jau dabar turime galvoti apie jų gyvenimo kokybę, kuri vieną dieną bus mūsų gyvenimu. Netgi manau, kad apie sveiką senėjimą reikia kalbėti ne senjorams, o žmonėms virš 40-ies. Senjorams kasdien tenka daug iššūkių – būti šioje visuomenėje, komfortiškai jaustis, spręsti savo, savo dar gyvų tėvų sveikatos sutrikimus.

Ar galima tikėtis didelių pokyčių visuomenėje, kai metams suteikiama tema, lyg prioritetas, lyg išsikelta „vėliava“? Ką reikia daryti, kad ta išsikelta vėliava taptų reali?

Pramonė, medicininės įrangos pažanga daug ką leidžia „pakeisti“, kas su amžiumi nusidėvi. Tačiau, manau, svarbu, kad žmogus sulauktų senatvės taip, kaip jam skirta genetiškai. Ir nereikia manyti, kad jis bus visiškai sugriuvęs. Jei bus paisoma sveikos gyvensenos, rūpinamasi ligų profilaktika, galima turėti komfortišką ir sveiką senėjimą. Jei tos pastangos dedamos, tuomet tai yra žmogaus sąmoningumas ir atsakomybė už savo sveikatą. Joks gydytojas ar sveikatos specialistas neprivers domėtis ir gyventi sveikiau, jis gali būti tik patarėjas ir pagalbininkas.

Manau, kai yra išsikeliama kaip prioritetas viena tema, reikia nuosekliai visus metus ir dirbti, kad būtų pasiekti norimi tikslai. Kuo žmogus sveikiau gyvena dabar, tuo mažiau jam reikės pagalbos iš valstybės, kai jis bus susenęs ir reikės rūpintis jo sukiūžusia sveikata. Valdžios institucijos tai irgi turi turėti omeny ir kuo labiau propaguoti sveiką gyvenimo būdą. Tuo tikslu, tikiu, ir išsikeliamos tokios „vėliavos“, kad sutvirtinus profilaktiką, vėliau reikėtų mažiau investicijų į ligų gydymą.

Noriu tik atkreipti dėmesį, kad dabar viešoje erdvėje dažniau matome, jog vaikai mokomi sveikai maitintis, jiems pasakojama apie daržovių naudą ir fizinio aktyvumo svarbą. O vyresnio amžiaus žmogus? Atrodytų čia galvojama taip „Jie tik vaistų reikalauja, paslaugų ir priemonių – krūvis sveikatos sistemai ir daugiau nieko“. Bet aš manau, kad senjorams būtina kalbėti apie sveiką gyvenseną. Ne vienas vyresnio amžiaus sveikuolis, pakeitęs savo gyvenimo būdą pademonstravo pasiekimus, kurie priverčia išsižioti ir jaunuolius. Jų nereikia nurašyti, su šia visuomenės grupe reikia dirbti. Niekada nevėlu ir vyresniame amžiuje atsigręžti į sveiką gyvenseną – viskas jų pačių rankose, jie daug ką gali. Kad nereikėtų būti bejėgiais prašytojais – pašalpų, vaistų – tereikia pasidomėti ir kartais kažką nuveikti savo labui.

Ar dėl to kilo mintis rengti naują paskaitų projektą?

Būdami vaikai ir anūkai norime prisidėti prie senjorų sveikatos stiprinimo, prie teisingo, sveiko senėjimo. Todėl šiais metais Inkocentras kartu su partneriais planuoja lankytis Lietuvos provincijos miestuose, rengti seminarus vietos senjorų bendruomenėms. Mūsų naujas paskaitų projektas „Senjorų sveikatos iššūkiai“ gimė išklausius ne vieną senjorą, kuris pravėrė Inkocentro duris ir prie arbatos puodelio išsipasakojo savo vargus ir džiaugsmus. Norime, kad mūsų senjorai suvoktų, kaip svarbu išlikti smalsiems, domėtis savo sveikata, gauti naujausią informaciją, bendrauti tarpusavyje, būti judriems.

Mes jau ne pirmus metus šnekame apie vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybę. Šlapimo nelaikymas yra viena iš būklių, kuri labai lemia gyvenimo kokybę. Tačiau šlapimo pūslė nėra atskiras organas, žmogaus kūnas yra visuma. Blogai, jei stiprinam šlapimo pūslę, bet visai nekreipiam dėmesio į kūno svorį, į kraujospūdžio šokinėjimą. Dėl to išsivysto kitos ligos, gausiai vartojami vaistai išprovokuoja šlapimo nelaikymą; koncentracija į vieną simptomą ar atskirą organą niekada nepadės išlikti sveikiems. Todėl Inkocentras startuoja su nauju projektu „Senjoru sveikatos iššūkiai“. Akcentuosime žmogaus kūną kaip visumą, parodysime tam tikrus dalykus, kuriais reikia domėtis dabar, kad kuo ilgiau būtų pratęstas kokybiškas gyvenimas.

Apie ką pasakosite senjorams jūsų rengiamose paskaitose?

Norime, kad mūsų senjorai suvoktų, kaip svarbu išlikti smalsiems, domėtis savo sveikata, gauti naujausią informaciją, bendrauti tarpusavyje, būti judriems. Inkocentro partneris Akių sveikatos centras susitikimų metu papasakos apie gero regėjimo išsaugojimą bei būdus, kaip išlikti darbingiems net kai jis ima sparčiai prastėti.

Kalbėsime apie trečią didžiausią bėdą vyresniame amžiuje – šlapimo nelaikymą. Vyresniame amžiuje su tuo susiduria 40 proc. moterų ir 30 proc. vyrų. Bus pateikta daug patarimų, kaip to išvengti ir gyventi kokybiškai, jeigu problema yra lėtinė.

Taip pat bus pateikta naudinga informacija tiems senjorams, kurie šiuo metu slaugo savo tėvus, kuriems reikia nuolatinės slaugos. Slaugyti lovoje gulintį žmogų yra ne mažesnis iššūkis nei kovoti su kokia nors lėtine liga. Žmogų reikia kilnoti, prausti, maitinti, vartyti, keisti sauskelnes – tai sunkus darbas, kuris mūsų šalyje nėra suvoktas ir nėra vertinamas. Senjoras, kuris turi kažkokių sveikatos sutrikimų (padidėjusį kraujospūdį, diabetą, artritą) dėl nuolatinės slaugos jaučia nuovargį, izoliuojasi, nustoja bendrauti, tai sukelia naujus sveikatos iššūkius. Apie tai pasakos slaugytoja Jolita Šukienė.

Dar vienas Inkocentro partneris sanatorija „Pušyno kelias“ ragins senjorus, nežiūrint nuolatinio fizinio krūvio namuose ir soduose, prisiminti, jog būtina kasdien skirti dėmesio tinkamam fiziniam aktyvumui. Paskaitose dalyvaujantys senjorai bus pamokyti teisingos rytinės mankštos, kuri nenuvargins, o suteiks energijos visai dienai.

Prie arbatos, kvapnių kepinių kalbėsimės su senjorais apie jiems svarbius dalykus, nes, kaip jau ne kartą teko įsitikinti, neretai senjorams reikia paprasčiausios žmogiškos šilumos, gero žodžio, išklausymo ir jie ima šypsotis.

Kodėl pasirinkote būtent provincijos senjorus?

Manau, jog mieste gyvenantys senjorai turi daugiau galimybių ir daugiau visokių pasiūlymų. Jeigu iškilo kokių klausimų, mieste gyvenantis senjoras gali nesunkiai ateiti į Inkocentrą. Mieste vyksta įvairūs sveiką gyvenseną skatinantys renginiai, vyksta nemokamos mankštos. Tuo tarpu provincijoje, kaime gyvenantis senjoras gyvena labiau uždara gyvenimą, su mažiau pramogų, renginių, jiems sunkiau viską palikti ir važiuoti į miestą.

Be to, manau, kad mieste apsigyvenęs senjoras perima miesto „taisykles“, jis nejučia perima ir visus tabu, draudimus, mitus, kurie sklando mieste. Miestiečiams labiau gėda kalbėti apie šlapimo nelaikymą. Mes tuo įsitikinome jau ne kartą rengdami seminarus mažesniuose miestuose ir sostinėje. Mieste žmogus virsta didesniu individualistu. Tikime, kad kaimo žmogus yra smalsesnis, tikime kaimo šviesuomene. Ir tikimės, kad mūsų paskaitos padės senjorams išsaugoti domėjimąsi gyvenimu.