Esu neįgali 11 metų. Man buvo tik 16 metų, kai sėdau į neįgaliojo vežimėlį. Kartu su neįgalumu išgirdau dar vieną diagnozę – šlapimo nelaikymas. Tikrai buvo nelengva, nes be to, kad turi didžiulę psichologinę traumą dėl viso pasikeitusio gyvenimo ir čia dar tai! Esu ne vilnietė, iš Kėdainių rajono.

Turėjau savo gydytojai aiškinti, jog man priklauso šlapimą sugeriantys gaminiai, kas yra tie kateteriai ir šlapimo surinkėjai. Aš juk tik tik tapau neįgali – man viskas baisu, man liūdna, trauma, kodėl nesulaukiu pagalbos iš tų, kurie turėtų žinoti ir man padėti sumažinti tą adaptacinį stresą?

Pats turi domėtis, žinoti, sutikite – tai nelengva. Buvo situacija, kad mano gydytojos kabinetas buvo antrame aukšte, būdų patekti ten neįgaliam – jokių. Ji nusileisdavo į apačią ir koridoriuje, girdint visiems žmonėms turėdavau aiškinti, kad man šlapimo nelaikymas ir man reikia išrašyti receptą sauskelnėms, kateteriams. Labai žeminanti situacija. Kol suradau gydytoją, teko pakeisti 6 medikus, kurie nepadėjo man dėl šlapimo nelaikymo.

Ne kiekvienam pacientui lengva su gydytoju kalbėti apie šį sveikatos sutrikimą. Ir jeigu medikas nepadeda tau, lengviau apsisukti ir ieškoti kito, nei kovoti už savo teises į kompensuojamas priemones, į informaciją. Vilniuje baigiau 12-tą klasę, įstojau psichologiją studijuoti, tačiau visa aplinka ten buvo nepritaikyta, neįgaliam žmogui labai sudėtinga patekti į auditoriją. Tad spjoviau ir pradėjau dirbti kasininke pardavėja, atidirbau 3 metus. Kai dirbau kasininke, buvo konfliktas su kolegomis dėl šlapimo nelaikymo. Su parduotuvės vadove. Ne paslaptis, kad kasininkės retai kada išeina į tualetus ar retai turi pertraukėlės.

Kiekvieną kartą norėdamas išeiti iš kasos, turi pasiskambinti vyr. kasininkei ir pasiklausti, ar gali išeiti – ji reguliuoja srautus, žiūri ar yra eilės, ar nėra. Skambinu, sakau aš noriu užsidaryti. Ne. Skambinu dar kartą – aš noriu užsidaryti. Ne, vėl ragelį padėjo. Ką daryti? Užsidariau kasą ir nuvažiavau į tualetą. Vėliau ji prie žmonių mane išbarė – ar žinai, ką padarei? Liko viena kasa, buvo daug žmonių. Buvo labai nemalonu. Teko atsikirsti, kad man reikia ir aš negaliu kitaip.

Mūsų pokalbis buvo nekonstruktyvus. Ji mane paskundė direktorei, kviečiasi mane direktorė. Aš jai paaiškinau, jog turiu šlapimo nelaikymą. Ar aš privalau visam kolektyvui aiškinti, kad visi žinotų? Ji suprato, atsiprašė, buvo informuotos kitos kasininkės, kad kai tik pasakau, jog uždarau kasą, man tokia galimybė suteikiama. O kiek žmonių tyli. Kiek nepasisako. Sveikos merginos, norinčios į tualetą – tyli. Jos bijo personalo vadovų, bijo prarasti darbo vietą – tyli ir kenčia. Bet po to atsiliepia. Aš į tą dalyką rimtai žiūriu. Labai pikta buvau. Kai vieną kartą tau būna inkstų uždegimas, po to labai rimtai imi žiūrėti į galimybę pasišlapinti tada, kai tu nori. Vežimėliuose sėdintys žmonės negeria pakankamai skysčių, nes mes bijom, jog kai užsinorėsim, nebus galimybių patekti į tualetą, šlapimo sugėrimo gaminys jau bus pilnas ir naujo nėra, nes valstybė tik vieną kompensuoja – įvyks avarija.

Šlapimo kvapo nepaslėpsi – visi greitai jį pajunta. Kai žmonės nustoja gerti, prasideda šlapimo takų infekcijos, inkstų uždegimai. Bendrai, dehidratacija sukelia viso organizmo silpnumą. Kiti gudrauja – įsideda nuolatinius kateterius. Operacijos metu įvedamas toks kateteris, silikoninis, minkštas, jis įvedamas į šlapimtakį, pripurškiamas specialaus skysčio, ten susidaro bumbuliukas, kuris neleidžia išsitraukti tam kateteriui. Prieš operaciją tokia procedūra gal visai ir normalu, nes to reikia operacijos eigai palengvinti, bet po operacijos jis būna išimamas. Gal teko matyti prie ligoninės lovų gulinčių žmonių kabančius tokius šlapimą sugeriančius maišelius? Ypač jeigu yra nuolatinis šlapimo nelaikymas, kai pastoviai bėga, tuomet neįgalūs ryžtasi tam dalykui. Moterų su nuolatiniu kateteriu neteko matyti, bet vyrai to griebiasi dažnai.

Jiems dėl fiziologijos yra patogiau. Jie tą maišą prisitvirtina prie kojos, paslepia kelnių klešnėje. Žmonės taip gudrauja, nes galvoja, kad jie bus neapsišlapinę, kvepiantys. Tą maišą išsipila ir viskas tvarkoj. Bet yra dirginami šlapimo takai, būna lokalūs uždegimai, pažeidžia takus, kraujuojama, užanka. Aš vis prisimenu vieną atvejį, kai tą nuolatinį kateterį turinčiam vyrui užako šlapimo takai ir jam prasidėjo spaudimo šokinėjimai, pulsas sukilo, žmogus alpo, labai smarkiai prakaitavo.

Ekstra atveju, kad netrūktų šlapimo pūslė, jam pradūrė pilvą ir dabar „šlapinasi“ jis per pilvą. Noras sutaupyti kuo baigėsi… Mažai apie tai kalbama, mažai, kas žino. Mes neįgalūs žmonės kartais tarpusavyje apie tai pasikalbam visai atvirai ir nieko vienas nuo kito neslėpdami. Einam į internetą, ieškom, kas parduotų pigiau negu vaistinėje tas sauskelnes ar įklotus. Žmonės kartais kateterius naudoja ne po vieną kartą, juos virina, tačiau jiems dažniau būna infekcijos. Aš vis svarstau, kodėl norima neįgaliuosius uždaryti namuose, kad dėl šlapimo nelaikymo ir vos vienos sauskelnės (5 kateterių per mėnesį) į parą niekur negalėtume išeiti?

Mes, neįgalieji, susėdę kartais pasvarstom, kaip galima būtų protingai suorganizuoti šlapimą sugeriančių priemonių prieinamumą žmogui. Gal protinga būtų turėti tam tikrą finansinį limitą, kuris leistų pačiam rinktis reikiamas priemones pagal esamą šlapimo nelaikymo lygį. Gal nesvarstant visiems neįgaliems galėtų būti mažiausiai 3 priemonės – sprendimų, kaip sutaupyti valstybės pinigus, kaip juos optimaliai naudingai panaudoti, manau, tikrai yra.

Tik kažkodėl niekam nesinori kalbėti apie tokią ligą kaip šlapimo nelaikymas.

Ramunė