Gėlos globos namų vyriausioji slaugytoja Ana Stefanovič čia darbuojasi 4 metus, jos darbo patirtis siekia 10 metų. 2016 metais įkurti globos namai savo veiklą pradėjo nuo 30 gyventojų, dabar čia nuolat gyvena apie 100 žmonių. „Mes čia ir mamos, ir draugai, ir mokytojai“, – sako Ana. Su ja susitikome pasikalbėti apie vyresnio amžiaus žmonių slaugą namuose ir globos įstaigose, apie iššūkius esant Alzheimerio diagnozei bei apie nelengvą sprendimą įkurdinti savo artimą žmogų globos namuose.

 

Šlapimo ir išmatų nelaikymas

Pasak Anos Stefanovič, iš šimto pacientų, esančių Gėlos globos namuose, praktiškai visi turi šlapimo nelaikymą. „Užėjus į globos ar slaugos namus, jūsų neturėtų pasitikti šlapimo kvapas. Manau, kad jo nebuvimą užtikrina kokybiškos slaugos priemonės. Mano slaugytojoms labai patinka valymo putos, jos puikiai neutralizuoja kvapą. Mes dirbame su geromis priemonėmis, jeigu jų nebus – neužtikrinsi, kad būtų kvapo kontrolė. Įstaiga yra tiesiogiai atsakinga už tai, nes vadovybė priima sprendimą, kiek lėšų bus skiriama priemonėms. Jeigu žmogus pasituština, pakeičiamos sauskelnės ir jis apiplaunamas tik vandeniu, tai, žinoma, patalpoje bus nemalonus kvapas. Jis įsigers į patalynę, čiužinius ir tvyros ore. Po kiekvieno pasituštinimo, pakeitus sauskelnes, reikia prausti žmogų su kvapą neutralizuojančiomis priemonėmis. Mūsų įstaigoje yra taisyklė – jeigu ant paciento odos jį prausianti moteris pamato nors spuogą, iš karto informuoja slaugytoją. Mes iš karto sprendžiam problemą, turime visokių priemonių ir jos iš karto pasitelkiamos“, – pasakoja Ana.

Atrodo, kad jeigu turi pakankamą kiekį sauskelnių, jos yra kokybiškos, dažnai jas keiti, tai neturėtų būti jokių problemų? Ana sako, kad tai tik dalis geros slaugos garanto. „Reikia dar gerų priežiūros įgūdžių, atsidavimo. Žmonių odos būklė skirtinga ir negali  visiems taikyti vienodo priežiūros standarto, pavyzdžiui, keičiame sauskelnes kas 4 valandas.  Reikia žiūrėti pagal žmogų, parinkti jam tinkančias priemones, neužtenka tik sauskelnių, reikia visų higienos priemonių. Labai svarbu tepalai, aliejai, nes nors ir yra geros sauskelnės, švari patalynė, tačiau oda vis tiek negauna tiek oro, kiek reikia odos sveikatai. Odos būklę nulemia turimos ligos ir kartais taisyklė keisti sauskelnes kuo dažniau nesuveikia. Sausai odai reikia tepalų, aliejų. Jų yra įvairių, tad užtrunka kol atrenki žmogui tinkamiausią. Reikia gulintį žmogų vartyti, turi būti funkcinė lova, reikia antipragulinio čiužinio. Šios visos priemonės nėra kompensuojamos, tad nusprendus slaugyti savo artimąjį namuose teks išleisti tam tikrą sumą visoms priemonėms įsigyti. Taip pat svarbu vyresnio amžiaus žmonėms vartoti B grupės vitaminų kompleksus. Neužtenka turėti daug sauskelnių ir manyti, kad to užteks gerai slaugai. Ne, reikia daug darbo ir priežiūros, žinių ir įgūdžių“, – dalinasi Ana.

 

Nelengvas sprendimas

Pasak slaugytojos, vienas sunkiausių klausimų, kurį tenka spręsti visiems vyresnį žmogų šeimoje turintiems žmonėms – ar prižiūrėti jį patiems, ar patikėti slaugą globos namams. „Giminaičiai turi gerai apgalvoti šitą sprendimą. Mamos, tėčio, senelės ar senelio nesinori išleisti iš savo akių, nematyti jo/jos kiekvieną dieną. Mano manymu, visgi globos namuose žmogui geriau. Jam kiekvieną dieną reikiamu laiku paduodami vaistai, žmogus gauna priežiūrą dėl turimų ligų, su juo dirba gydytojų komanda. Ar jie namie galės kokybiškai savo artimuoju pasirūpinti? Tikrai reikės  atsiduoti slaugai, nes slaugant senyvą žmogui, gulintį ar turintį kažkokią demenciją – slaugančio asmens gyvenimas iš esmės pasikeičia. Turėsi gyventi kartu su tuo žmogum. Negalėsi ramiai miegoti, nes nežinai, kas naktį gali atsitikti. Atmintį praradęs žmogus gali prabudęs atsidaryti langą ar išeiti iš namų. Kartais žmonės priima sprendimą mamos ar tėčio slaugymui paskirti kažkiek savo gyvenimo metų, nes jie mano, kad čia jų tėvai, jie pagimdė, žiūrėjo, augino – dabar laikas pasirūpinti jais, kai jiems reikia pagalbos. Tai gražus ketinimas, bet ar žmogui viskas eisis sklandžiai – niekas negali garantuoti. Iš savo darbo patirties galiu pasakyti, kad slaugyti žmogų yra sunkus darbas. Reikia labai apgalvoti pasiryžimą slaugyti pačiam, nes jeigu yra šlapimo ir/ar išmatų nelaikymas – tai jau labai rimtas iššūkis. O jeigu dar atsiranda demencijos, Alzheimerio diagnozė, mano manymu, tai jau vienam žmogui nepakeliama užduotis“, – įsitikinusi Ana. – „Kai šnekuosi su artimaisiais, kurie kurį laiką slaugė savo artimąjį, turintį Alzheimerio diagnozę ir jau gulintį lovoje, dažnai išgirstu, kad pirmieji pragulų požymiai priverčia juos persigalvoti. Pragulų prevencija reikalauja didelių įgūdžių. Jeigu atsiranda pragula, žmogus jaučia skausmą, reikia atlikti perrišimus, žaizdos plovimus – tai reikalauja ne tik žinių, tai ir papildomos išlaidos. Aš nebijau pasigirti, kad globos namuose turime 100 gyventojų ir nei vienos pragulos. Tą pavyksta užtikrinti dėl to, kad dirba komanda. Ir globos namuose nevyksta darbas pagal principą – penkias dienas dirbi, dvi ilsiesi, čia poilsio reikia dažniau ir daugiau, o kas leis atsikvėpti „namų“ slaugytojui?..“.

 

Priežastys apsispręsti

Žvelgiant į savo tėvus, kurie tokie artimi, vaikams kyla visokių jausmų, dažniausiai kamuoja kaltė, kad atiduoda juos į globos namus, kad patys nesirūpina jų slauga. Tačiau kai tenka kas 15 minučių jiems prisistatyti iš naujo ar ieškoti su policija, kai jie nusprendžia kažkur išeiti, tampa aišku, kad nežiūrint visų jausmų, nebūsite pajėgūs jais pasirūpinti.

„Artimieji turi labai gerai pasverti visus už ir prieš, kai sprendžiamas senyvo amžiaus žmogaus slaugos klausimas. Mano įsitikinimu, Alzheimeriu sergančio žmogaus priežiūroje turi būti komanda. Pas mus dirba psichologas, kurio paramos neretai prireikia. Slaugyti tokius asmenis yra didelis psichologinis iššūkis. Net neįsivaizduoju, kokių milžiniškų psichikos pastangų reikės artimiesiems, nusprendusiems slaugyti namuose tokį žmogų. Čia jau reikėtų labai rimtų mokymų – slaugos pagrindų ir psichologinio tvirtumo“, – įsitikinusi Ana Stefanovič. – „Reikės didelės vidinės ištvermės, kantrybės. Jeigu judantį Alzheimeriu sergantį žmogų prižiūri tik vienas žmogus, tai užduotis tikrai yra per sunki. Nežinau, ar įmanoma net keliems šeimos nariams nedirbti ir slaugyti savo artimą žmogų. Juk reikia uždirbti pinigus, iš kažko gyventi. Negali net išeiti į parduotuvę, nes nežinai, ką rasi grįžęs namo. Tad kai artimieji manęs klausia, sakau, kad Alzheimerio diagnozė yra labai rimta priežastis galvoti apie globos namus. Mano manymu, globos namai yra gera išeitis ir labai svari pagalba prižiūrint tokius pacientus.“

 

Artimųjų emocijos

„Aš pasakyčiau, kad pati sunkiausia mūsų darbo dalis – bendravimas su giminėmis. Būna tokių atvejų, kai jie atveža savo artimąjį ir jauti, kad žmogus išgyvena stiprų kaltės jausmą. Ir kad pateisintų save, jis ima pulti globos namų atstovus, ieško priekabių, elgiasi agresyviau. Mes tada daug bendraujam, kad panaikintume tą kaltės jausmą, nuramintume žmogų. Buvo ir taip, kad kasdien skambindavau dukrai ir pasakodavau, ką dabar veikia jos mama, kiek ko suvalgė, kaip miegojo. Ilgainiui artimieji nusiramina. Žmonės prisiskaito visko internete, atvažiuoja su labai stipriais įsitikinimais. Tad persikėlimo gyventi į globos namus adaptaciją turi praeiti ne tik vyresnis žmogus, kuris čia apgyvendinamas, bet ir jo giminės. Kai atvyksta nauji žmonės, mes daugiau bendraujame ne su būsimais mūsų pacientais, o su jų giminaičiais. Žmonės atvyksta su labai didelėmis baimėmis. Reikia tos adaptacijos, kad įsitikintų, pamatytų, kad mama ar tėtis nuolat su šypsena. Būna per Kalėdas ar kitas šventes tie mūsų gyventojai nenori namo važiuoti, nes jiems čia įdomiau. Jie žino, kad čia bus šventinė programa, vaišės, dainos“, – šypsosi Ana.

Ji kviečia artimuosius dažniau apsilankyti, pamatyti globos namų gyvenimą eilinę savaitės dieną, savaitgaliais, pabendrauti su čia dirbančiais specialistais.

 

Alzheimerio diagnozė

„Jeigu žmogus turi Alzheimerį ir yra judantis, tai vadinčiau didžiausiu iššūkiu. Čia reikia darniai dirbančios komandos ir, kaip sakau, visur turi būti akys. Alzheimeriu sergančio žmogaus atmintis blogėja, jis išėjo iš kambario ir neatsimena, kaip ten grįžti, nežino, kaip į valgyklą nueiti. Šie pacientai lyg maži vaikai, kuriuos visur vedžioji už rankos. Jeigu toks žmogus gyvena namuose, jis gali nusiimti sauskelnes ir išsituštinti lovoje. Jo elgesys visiškai neprognozuojamas. Jeigu toks žmogus gyvena globos namuose, kur jį nuolat stebi kelios poros akių, apsaugoti jį nuo pačių destruktyviausių poelgių yra lengviau“, – sako slaugytoja.

Jeigu Alzheimerį turintis žmogus tampa gulinčiu slaugomu pacientu, tada problema būna, kad jis daug ko nesuprasdamas ima elgtis agresyviau, pavyzdžiui, drasko sauskelnes. „Ne dėl to taip elgiasi, kad yra piktas ar tyčia nori įskaudinti artimuosius, tiesiog tokia jo liga. Mes turime užtikrinti, kad jis nesužalos savęs, nes būna, kad griūna per lovos kraštą. Labai higienos klausimas tampa aktualus tokiems ligoniams, nes jeigu dar valgo, tai jis košę gali susidėti sau į kišenes, išsiteplioti visas. Tokį pacientą kartais tenka perrengti kelis kartus per dieną“, – pasakoja Gėlos globos namų slaugytoja.

 

Agresija ir kitos emocijos

Paklausus, kas sunkiausia, kai senyvo amžiaus žmogus įkurdinamas globos namuose, Ana atsako, kad žmogui atvažiavus į naują vietą reikia laiko adaptacijai. „Tegul jis nieko neatsimena, bet vis tiek supranta, kad pasikeitė aplinka, nauji veidai, naujos emocijos ir jam būna sunku. Adaptacijos periodas labai svarbus, nes jis vienas atvyko, visi į jį žiūri, jis žiūri į mus. Mes turime jam parodyti daug dėmesio, kad jis čia reikalingas ir mylimas. Čia labai didelis personalo darbas. Tai, kad žmogus kažko neprisimena, tai ir būna jo pykčio priežastis. Jis nesupranta, kur jis yra, kas tie žmonės aplinkui – pyktis jo natūrali reakcija. Tai lyg savigyna, kai esi kažkokioje nepažįstamoje tau aplinkoje. Todėl ir svarbu, ką jis mato aplinkui. Todėl slaugytojos neturi griebti žmogaus už rankos ir surauktu veidu kažkur vesti. Žmogus lyg veidrodis slaugančio asmens emocijų. Todėl reikia ramiai, su šypsena veide prieiti, paglostyti žmogų, pakviesti kažkur eiti kartu ir nebus jokios agresijos“, – pasakoja Ana.

Ji sako, kad Gėlos globos namuose dirbantis personalas puikiai suvokia, kad jų darbe šypsena privaloma,  jeigu mes būsime su agresija – mes išprovokuosim agresiją. „Su slaugomais žmonėmis reikia tik nuoširdžiai, gražiai bendrauti. Darbo pokalbiuose visuomet žiūriu, kaip slaugytojos moka bendrauti ir keliu joms reikalavimą, kad į slaugomus asmenis žiūrėtų kaip į savo mamą ar tėtį. Kad būtų ryšys. Taip, jis rytoj gal ir neprisimins, ką tu jam sakei, bet mes turime užtikrinti jo saugumo jausmą, kad žmogus jaustųsi saugus šitoj aplinkoj. Ir nesvarbu, kokių ligų turi žmogus, į šypsena dažniausiai atsakoma šypsena. Tai be galo svarbu mūsų darbe“, – sako slaugytoja.

 

Globos namų laimingi gyventojai

Gėlos globos namuose dirba ne tik slaugytojos, bet ir padėjėjos, virtuvėje moteris dalina maistą ir kavą daro, viena moteris maudo gyventojus ir turi padėjėją, dar viena moteris tvarko rūbus, skalbia.

Savo prašymus globos namų gyventojai išsako socialinei darbuotojai – kartais tai koks skanėstas ar noras nuvažiuoti prie jūros. Nemenčinės poliklinikoj jie gauna visokias sveikatos paslaugas – šeimos gydytojo, neurologo, odontologo.

„Užduotis paskirstome, kad priežiūros krūvis pasiskirstytų. Kiekviena lova yra antipragulinė, kiekvieną rudenį ir pavasarį visi gyventojai gauna vitaminų. Rudenį gėrė žuvų taukus, pavasarį – vitaminą D3. Globos namai turi užtikrinti, kad gyventojai būtų sveiki, patenkinti ir laimingi,“ – sako vyriausioji slaugytoja.

Ji įsitikinusi, kad globos namų gyventojų laimės jausmas tiesiogiai susijęs su įdomiu laisvalaikiu.  „Pramogos yra labai svarbu. Mes turime specialų automobilį, kuris leidžia pervežti žmones su vežimėliais. Tad mūsų gyventojai važiuoja pažiūrėti žydinčių sakurų, važiuoja į Katedrą ar kitas bažnyčias. Praeitą savaitę lankėsi vaikai, dainavo, kūrė laužą. Kiekvieną ketvirtadienį atvažiuoja muzikantas, groja armonika, visi su juo dainuoja. Taip pat turim savo chorą, choristai važinėja į pasirodymus, kur juos pakviečia padainuoti. Kiekvieną pirmadienį mus lanko Raudonų nosių klounai, suteikia džiaugsmo visai savaitei. Gyvenimas čia pas mus vyksta“, – šypsosi Ana. Ir priduria, kad be gero, įdomaus laisvalaikio ji neįsivaizduoja laimingo gyvenimo.