Sakoma, nauji metai – naujas gyvenimas. Pas mane būtent taip ir yra. Jau tris metus slaugau savo tėvą. Jam įvyko insultas ir po to per tuos tris metus jis beveik neatsistatė, tapo slaugomu ligoniu. Aš tada kaip tik išėjau į pensiją ir natūraliai šeimoje buvo nuspręsta, kad jį slaugysiu aš.

Kiek visko mano galvoje pasikeitė per tuos tris metus. Iš pradžių galvojau, kad nieko čia sunkaus, gal tik vartymas ir prausimas bus sunku, bet prausimui pasikviesdavau brolį, tai tas sunkumas teko jam. Labai greitai tapo aišku, kad slaugyti žmogų – tai ir darbas didžiulis, ir reikia psichologinės stiprybės, ir dar žinių turėti, kaip viską teisingai daryti.

Kažkur po metų ėmiau jausti, kad gyvenu labai uždarą gyvenimą. Juk svajojau, kad išeisiu į pensiją, tai jau pagyvensiu sau. Eisiu į teatrus, koncertus, renginius visokius. Bet pasidairiau, kaip sakant, aplinkui ir supratau, kad taip uždarai, namuose sėdi visas pasaulis. Juk buvo kovidas ir karantinas. Nurimau ir toliau slaugiau tėtį. Jo būklė prastėjo, o dar gydytojų jokių neprisikviesi, tai buvo daug streso ir nežinios, kai jis imdavo, pavyzdžiui, kosėti. Ačiū Dievui, galiausiai pavyko atrasti būdą, kaip bendrauti su poliklinikos slaugytoja, tai ji nuostabiai kantriai mane mokė telefonu, davė daug gerų patarimų ir pamokymų.

Kai atėjo vasara ir visi puolė gyventi gyvenimą, aš ir toliau likau namuose su tėčiu. Jis beveik nustojo keltis iš lovos, teko ieškoti sprendimų dėl tualeto. Vos ne mėnesį aš su juo kalbėjausi, pykausi, derėjausi, įkalbinėjau dėtis kelnaites nakčiai. Nes kiekvieną rytą tekdavo keisti patalynę. Slaugytoja patarė įsigyti neperšlampamą čiužinį. Dukra nupirko, bet tas čiužinys apsaugo tik pačią lovą. O tėtis prabunda vis tiek savo šlapimo baloje ir paklodė šlapia… Galiausiai jam, matyt, pačiam pabodo, kad kas rytą tas pats vaizdas: kvapas šlapimo, aš traukiu paklodę, nešu į skalbimo mašiną, keičiu jam apatinius.

Kai tėtis nusukęs galvą beveik pašnibždom pasakė „bandom tuos pampersus“, skubiai paraginau dukrą skuosti į vaistinę. Ji iš vaistinės grįžo visa patenkinta. Ten jai pasakė, kad reikia susitvarkyti dokumentus pas šeimos gydytoją ir tėčiui tas sauskelnes dar kompensuos. Iš vaistinės dukra parsinešė visokių kosmetikų – tepalų odai, kokių tai valymo priemonių katrų nereikia plauti. Dukra nupirko vieną vyriškų sauskelnių pakuotę. Tėčiui, mačiau patiko, kad jos juodos spalvos, net pakėlęs galvą nuo pagalvės save apžiūrinėjo.

Ir žinokit, prasidėjo man naujas gyvenimo etapas. Nereikia rytais keisti patalynės, skalbti, apiplauti tėčio. Pakeičiu tą sauskelnę ir viskas. Dar tiesa, panaudoju vieną iš tų kremų, kur dukra nupirko – geras išradimas, nuplauni odą be vandens.

Tėtis dabar kai pabunda, aš jį pamaitinu, įjungiu jam serialą, jis ten turi mėgstamų, pasitvarkau namuose ir kai jis užmiega, einu pasivaikščioti! Man tai begalinis džiaugsmas. Išeiti į gatvę, nueiti į biblioteką, buvau neseniai susitikus su kolege iš darbo, atsigėrėm kavos. Dabar dėka tų sauskelnių kasdien turiu dvi valandas sau, po pietų buitiniai rūpesčiai – parduotuvės, maisto gamyba. O vakare su tėčiu ateina pabendrauti mano sesuo, brolis, ateina mano dukra, kiti anūkai. Jie bendrauja, tėčio nuotaika visai kita, jis pasakoja kokias tai savo jaunystės laikų istorijas, o aš susiskambinau su drauge Vanda ir mes buvom spektaklyje! Pagaliau ėmiau mėgautis pensija. Labiausiai, žinoma, negaliu liautis stebėtis kokį pokytį padarė, kaip sako mano dukra, tinkamai parinkta slaugos priemonė.

Labai norėjau parašyti jums laišką, nes beieškodama informacijos apie slaugą, radau jūsų tinklalapį. Vieną kartą net jums skambinau, labai daug informacijos suteikė slaugytoja Jolita, ačiū jai. Tikiu, kad jūsų puslapį skaito kiti tokie kaip aš, slaugantys savo artimus žmones. Tai labai norėjau jiems perduoti žinutę – klauskit, ieškokit informacijos, negyvenkite problemose, yra visokių gyvenimą palengvinančių sprendimų. Aš juos radau, jie man padėjo susigrąžinti gyvenimą, padėjo geriau jaustis mano tėčiui. Padės ir jums, tik ieškokit.

 

Nijolė, Kaunas