Šiemet vykusioje tarptautinėje GFI (Global forum of Inkontinence) konferencijoje nemažai dėmesio buvo skiriama šlapimą nelaikančių žmonių ir juos slaugančių asmenų gyvenimo kokybės klausimams. Pasak VšĮ Inkocentro vadovės Jurgos Misevičienės, laikas ir mūsų šalyje kelti klausimą, kada nematomi namuose artimuosius slaugantys žmonės bus pripažinti, pamatyti ir sulauks jiems taip reikiamos paramos.  

Gausios gretos neprofesionalių slaugytojų

Šiemet vykusioje tarptautinėje GFI (Global forum of Inkontinence) konferencijoje buvo pateikti naujausi duomenys: su inkontinencija susidūria daugiau nei 400 milijonų žmonių ir apie 120 milijonų slaugytojų iš artimos aplinkos. Tai vadinamieji neprofesionalūs slaugytojai. Europoje gyvena 25-50 milijonų šlapimą nelaikančių asmenų. Neprofesionalių slaugančiųjų Europoje gali būti 6.25 – 12 milijonų. Remiantis naujausia užsienio statistika galima sakyti, kad Lietuvoje turime apie 75 000 neprofesionalių slaugytojų (turinčių šlapimo nelaikymą mūsų šalyje gali būti apie 300 000).

„Ankstesnėse GFI konferencijose buvo daugiau kalbama apie neprofesionalių slaugytojų socialines garantijas. Dabar keliami nauji klausimai: ką reikia daryti, kad tokia slauga būtų kokybiška, profesionali, nebrangi ir kad nenukentėtų nei slaugomo asmens, nei slaugytojo gyvenimo kokybė“, – sako VšĮ Inkocentras vadovė Jurga Misevičienė.

Laiškas Inkocentrui

Prieš du metus VšĮ Inkocentras sulaukė Aldonos iš Vilkaviškio laiško. Moteris pasakojo, kaip ji tapo senstančios mamos slaugytoja ir kaip tai pakeitė jų abiejų gyvenimą.

„Nors širdis srūva krauju, bet susikaupiu ir kasdien darau jau įprastus darbus – vartau ją kas porą valandų, keičiu sauskelnes, tiesiu porai valandų paklodes, dažnai jungiu skalbimo mašiną, nes įvyksta tie pratekėjimai, nesužiūriu. Stengiuosi dar išlaikyti darbą, nes labai reikia pinigų. Mamos slaugai išleidžiame daug pinigų, vien tie skalbimai kiek smarkiai padidino komunalines išlaidas. Todėl kai mama miega, aš siūnu. Kartais atrodo, kad ne mama ji man, o kaip vaikas. Juk taip buvo, kai auginau savo Taduką, vaikas miegodavo, o aš siūdavau. Tada jaunai šeimai reikėjo pinigų, dabar pinigų reikia mamos karšinimui…”, – rašė Aldona.

Moteris pasidalino neprofesionalaus slaugytojo gyvenimo detalėmis: „Aš stengiuosi išeiti iš namų, nors kai būnu išėjusi vis galvoju apie mamą, bet suprantu, jog turiu daryti pertraukas, kitaip kas nors nutiks ir man. Kai sėdi namuose nuo ryto iki vakaro, pasaulis labai sumažėja, lieka tik tavo keturių sienų buitis ir rūpesčiai, net neatrodo, kad yra kažkas gero, džiugaus pasaulyje. Gerai, kad vyras ir vaikai supranta, jog man reikia pauzių mamos slaugoje, išleidžia susitikti su draugėmis, į bendruomenės renginius. Mano miestelyje kartais būna visokie renginiai, turim gerą bendruomenės pirmininkę, ji vis kažką sugalvoja. Vieną kartą po renginio šnekuosi su savo draugėmis, matau, kad jos labai susirūpinusios žiūri į mane. Viena sako, kad atrodau prastai, kad jos manęs seniai nematė, kad pergyvena dėl manęs. Tą vakarą dar ilgai šnekėjomės, bėdavojausi ir ant širdies darėsi geriau.

Einant namo vis galvojau, kad tikriausiai, yra šimtai tūkstančių tokių besirūpinančių savo tėvais kaip aš. Tie žmonės taip pat sėdi namuose, prie to žmogaus, kartais su juo kalbasi, o kartais jau ir nesikalba, nes slaugomas žmogus gal net jo neatpažįsta. Taip be žinių, be reikiamos patirties dirbame slaugėmis visą parą. Patys dar mokam už priemones, skalbimo miltelius ir elektrą, niekas algos nemoka. Kai būna sunku ir liūdna, gali paverkti į pagalvę arba kokiam artimam žmogui, kuris net nežino, kaip tau padėti. Taip, iš tiesų, sunkiausia yra kai apima neviltis, kai nematai ateities perspektyvos, kai norisi viską mesti, užsidaryti kokiam kamputyje ir niekada iš ten neišeiti…”

Vokiečių studija

Tarptautinės GFI konferencijos metu buvo pristatyta vokiečių mokslininkų studija, joje plačiau analizuojami nedidelių slaugos namų priežiūros ypatumai.

Šios studijos tikslas buvo nustatyti šlapimo nelaikymo namų priežiūros sąlygomis paplitimą. Tirti 923 pacientai iš 102 nedidelių slaugos priežiūros namų. Vokietijoje yra 13 000 tokių nedidelių slaugos ligoninių, primenančių namus. Čia slaugomas žmogus gauna paslaugas, primenančias priežiūrą namuose. Studijos metu išaiškėjo, kad

• Šlapimo nelaikymą turėjo 62 proc. slaugos ligoninių gyventojų;
• Skubos nelaikymas pasireiškė 26 proc.;
• Įtampos šlapimo nelaikymo atvejų (kosėjant, čiaudint) nutinka 27,3 proc.

Tyrimą pristatę mokslininkai remiantis sudėtingomis formulėmis skaičiavo mažųjų slaugos ligoninių gyventojų gyvenimo kokybės rodiklius ir kaip tie rodikliai kinta atsiradus šlapimo nelaikymui. Jeigu žmogus turi vidutinį ir sunkų šlapimo nelaikymą, tai poveikio gyvenimo kokybei rodiklis buvo 4,9. Jeigu yra pastovus šlapimo nelaikymas rodiklis krito iki 4.2.

Kiti veiksniai – nejudrumas, demencija, moteriška lytis, Bartelio indeksas – dar labiau neigiamai veikia gyvenimo kokybės rodiklį. Būtent žmogaus mobilumas atlieka didžiausią vaidmenį mažinant šlapimo nelaikymo pasekmes gyvenimo kokybei. Vokiečių mokslininkų atlikta studija parodė, kad šlapimo nelaikymas veikia gyvenimo kokybę ir tampa itin dideliu iššūkiu, jeigu yra dėl kitų ligų apribotas paciento judėjimas.

Tarptautinių ekspertų studija

Šlapimo nelaikymas yra įvardijamas viena svarbiausių sveikatos problemų tarp senėjančios populiacijos. Kadangi nėra daug galimybių išgydyti vyresnio amžiaus žmonių šlapimo nelaikymą, todėl aukštos kokybės slauga tampa vis labiau būtina.

„Šiemet GFI tarptautinės konferencijos metu pristatytos studijos parodė, kad labiausiai slaugytojo gyvenimą apsunkina slaugomo asmens turima demencija ir nejudrumas. Tai neigiamai veikia ir paties slaugomo žmogaus gyvenimą, nes didina rizikingų sveikatai ir gyvybei pasekmių išsivystymą”, – sako J. Misevičienė.

Pasak Inkocentro vadovės, labai svarbu, kad šlapimą nelaikantys žmonės kuo ilgiau būtų judantys. „Atsiradęs nejudrumas stipriai paveikia gyvenimo kokybę, kyla iššūkiai dėl pačios slaugos kokybės: ar pavyks užkirsti kelią praguloms, kritimams ir kitoms pasekmėms. O pasekmės tik dar labiau didina slaugos ir priežiūros kaštus. Slaugos kaštai Lietuvoje yra daugeliui aktualiausias klausimas.

Šiemet mes džiaugiamės tuo, kad atsirado šlapimą sugeriančių priemonių kompensavimas pagal turimą šlapimo nelaikymo diagnozę, o ne pagal kažkokias esamas gretutines ligas. Tai palengvino nemažos dalies neprofesionalių slaugytojų gyvenimą, tačiau reikia nepamiršti, kad slaugos kaštai apima tokius dalykus, kaip odos priežiūros priemonės, patalynės ir rūbų skalbimas, skalbimo priemonės, šiukšlių išvežimo kaštai ir pan. Lietuvoje profesionalių slaugos paslaugų poreikis yra didžiulis, o pasiūla neatitinka poreikių. Todėl nemaža dalis pacientų lieka namuose. Gebėjimas užtikrinti pacientui kokybišką slaugą, gebėjimas būti sausam tampa ypač svarbus slaugant pacientą namuose. Esame gerokai atsilikę šioje srityje, nes valdžios institucijose, priimant sprendimus, nekalbama apie neprofesionalaus slaugytojo gyvenimo kokybę. Žmonės neretai turi palikti darbus, gyvena skurdžiai, neturi tvirtų socialinių garantijų”, – konstatuoja J. Misevičienė.

Anot jos, kai užsienyje neprofesionalių slaugytojų teiraujamasi, ar jie turi laiko palaikyti ryšį su draugais ir giminaičiais, ar turi kasmetines atostogas, kokie jų santykiai su slaugomu asmeniu, Lietuvoje sprendžiamos labai kasdieniškos problemos – pirkti dar vieną slaugos priemonę ar duonos.

„Užsienio ekspertai pristato labai gilų ir išsamų požiūrį į kokybišką slaugą. Juk slauga – tai nėra vien tik reikiamas slaugos priemonių kiekis, tai daugybė kitų veiksnių. Ir džiugu, kad užsienio ekspertai pradėjo kalbėti apie neprofesionalių slaugytojų gyvenimo kokybės klausimus, jų gerą informuotumą, jų pasitenkinimą tuo, ką jie daro. Gera slauga be patenkinto, gerai savo darbą atliekančio slaugytojo neįmanoma”, – sako VšĮ Inkocentras vadovė Jurga Misevičienė.