Prieš daugiau nei aštuonis metus man nustatė išsėtinę sklerozę. Nerašysiu čia, kaip reikėjo susitaikyti su tokia diagnoze, kaip ji viską apvertė aukštyn kojom mano gyvenime, kaip paskui išmokau su ja gyventi – tai netrumpa istorija.

Ši liga turi šimtus simptomų, jie tai laikosi įkyriai kelias dienas ar savaitę, tai pasirodo kelioms minutėms ar valandai. Žodžiu, ne kūnas, o kažkoks nedarniai grojantis orkestras. Ir prieš kokius metus į tą visą paketą aš „gavau“ dar vieną – šlapinimosi problemas. Kai skamba žodžių junginys „šlapimo nelaikymas“, tai visi tik rankom pradeda mojuoti, ne, man taip nebūna, ne ne, man taip nėra. Man gal irgi nėra šlapimo nelaikymo, bet kad kažkas su tuo šlapinimusi darosi negerai – tai faktas.

Noras šlapintis užeina gan staigiai ir toks atrodo stiprus, kad turiu bėgti į tualetą nedelsiant. Buvo porą kartų nusičiaudėjau eidama, tai išbėgo šlapimo. Tada gerokai išsigandau. To išgąsčio užteko, kad porą dienų praleisčiau internete naršydama, kokie gi yra pagalbos būdai ir sprendimai.

Tai, ką sužinojau (jūsų tinklalapis, beje, suteikė bene išsamiausią situacijos vaizdą) man padėjo nusiraminti ir ryžtingai pradėti kovoti su pačia pradžia šlapimo nelaikymo. Ką aš sužinojau? Kad prie išsėtinės sklerozės diagnozės dažnai pasitaiko ir šlapimo nelaikymas. Tikrai ne visiems ir ne visu pajėgumu tai bus, bet rizika yra didesnė.

O kad jau žinai, kad yra tokia rizika, tai gali imtis priemonių, kad tai nepradėtų, vaizdžiai sakant, riedėti žemyn nuokalne. Pirmas būdas – Kėgelio pratimai ir dubens dugno stiprinimas. Būtent tuo ir užsiimu kiekvieną vakarą prieš miegą. Tą darau jau gerą pusmetį.

Tada dar pradėjau laikytis šlapinimosi grafiko, einu kas dvi valandas ir ilginu iki trijų. Paskaičiau, kad esant išsėtinei skleroze dažniau būna šlapimo sulaikymas. Tada pasišlapinimui ten statomi kokie tai kateteriai… oi ne, man šito nereikia! Nuo to irgi padeda šlapinimosi grafiko laikymąsis.

Taigi, darau Kėgelio pratimus, einu į tualetą pagal laikrodį. Ir kai einu, jei norisi nusičiaudėti, tai sustoju ir čiaudėju. Kartais net sukryžiuoju kojas. Visai nesinori man galvoti paskui visą dieną, ar nuo manęs sklinda šlapimo kvapas, nesinori ir dėtis šlapimą sugeriančių įklotų.

Džiugina tai, kad dar yra lazerio procedūros, kurios gali pamažinti šlapimo nelaikymą, yra vaistų, vėliau daromos kokios tai rimtesnės operacijos. Žodžiu, sprendimų yra ir tai mane labai ramina.

Tokia jau ta liga išsėtinė sklerozė, kaip kokia hidra su šimtais galvų-simptomų. Bet jei kiekvienam nemaloniam ligos simptomui turi priešnuodį, tai tikriausiai, galima būtų sakyti – liga kontroliuojama? Šlapimo nelaikymo simptomą aš kontroliuoju ir dėl to jaučiuosi gerai.

 

Ieva